BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pašnekesiai žiemojant

2011-02-27 parašė Tadas Lomanas

Nuoroda peržiūrėti reportažą:

(filmuota 2011-02)

Rodyk draugams

Tadas Lomanas - Raw Foodest

2011-02-01 parašė Tadas Lomanas


How would you fare solely on a raw diet from nature’s yield? Does munching on leaves, shoots, stems, roots and bark from forbs and trees sound appetizing to you? Or maybe wild grains and grasses, fungi, fruits, nuts and berries are more appealing? For Tadas Lomanas, this type of diet of nature ‘in the raw’ is his food of choice. Tadas is best described as a pioneer of raw wild foods, a minimalist, poet, musician, naturalist, permaculturist or maybe even an ascetic. His passion is to fuse and harmonize with nature by living intimately within it. Tadas finds much delight from his extremely austere lifestyle and from his process in obtaining a body-mind transformation. By observation and experimentation, he is figuring out the effects of various wild raw foods upon his mental, physical, and spiritual self.

Primarily due to a digestive problem, Tadas turned to vegetarianism at the age of 19. He graduated from the Lithuanian Military Academy and during his 5 years of military service, he began to read and self-reflect. He read publications about raw foods, but also consumed the series of books written by Vladimir Megre, The Ringing Cedars of Russia (Megre’s works are known worldwide. http://en.wikipedia.org/wiki/Vladimir_Megre). Megre’s books focus on the philosophies of a mystical woman name Anastasia. Her ideologies were based in the power of nature, ecology, and the development of back-to-the-land communities or eco-villages that included a good measure of conservative family values.

Tadas incorporated much of Megre’s ideas into his austere lifestyle. He escaped the noise and stress from city living and bought 8 hectares of fields and forests, upon which sits a rustic cottage, small pond, garden, and apiary. Located 50 kilometers (31 miles) north of Vilnius near the village of Giedraiciai, here is where Tadas has submerged himself for the last 3 years. Although during his first year he went back and forth from the city and succumbed to his weakness for sweets, Tadas began a regime of eating mostly fruits, herbs, honey, and nuts.

Each year he pushes his limits. Tadas makes various concoctions of ‘herb cocktails’ (observe ‘herb cocktail” in the making on YouTube: http://www.youtube.com/watch?v=7ZeAJsD6s9w ), with ingredients, to name a few, from sorrel, plantain, dandelion, ferns, nettles, yarrow, St. Johns wort, maple leaves, bent grasses, and apples. He believes plant cellulose absorbs and removes toxins, and restores intestinal micro flora. Not only has his physical health improved, but Tadas states that his emotional health has been heighted to a more stable and amplified good mood.

Tadas’s harmony with nature has been a spiritual experience. He believes that God is in nature, so to respect and live harmoniously with the laws of nature is to be part of God’s graces.

In the warmer months, Tadas lives in a tent, bathes in his pond, and harvests wild foods. He has cultivated a small apiary, juvenile walnut forest, and a small garden, although his gardening style is unconventional; he scatters seeds and nothing more, leaving the plants to survive on their own.

Now it is mid-December, with evening lows dipping to 8 degrees F and outside the ground is covered with snow. Experimenting with human-hibernation, Tadas does not heat his cottage, although he affords himself the amenities of electricity for light, to charge his mobile phone, and to power his computer. He sleeps most of the day and rarely goes outside, only on occasion to harvest some pine needles or tree buds. During the winter, he never drinks any liquids, only water with honey, which he claims is once a month. His food intake for this particular day was 10 apples and a head of cabbage, plus the dried pumpkin, apricots, dates, and hazelnuts we shared during my interview. A friend had brought Tadas supplies from Vilnius, which included carrots, apples, raw peanuts, walnuts, cabbage, persimmons, and bananas. Understanding that he is still connected to the technological system, Tadas sees each year as one step closer to his goal of completely detaching from it. The motto to think globally and act locally, which he gleaned during his attendance at the Copenhagen Climate Conference, is what Tadas believes everyone must responsibly do to the best of their abilities. Tadas Lamanas is a stellar representative of one who treads tenderly on the earth while living robustly as an example for others to consider.

Posted by Kimberly Fox at 2010.12.14
THE ORIGINAL HOE - Food Trek project

Rodyk draugams

Trumpas pasiplepėjimas su svečiais

2011-01-12 parašė Tadas Lomanas

Nuoroda peržiūrėti reportažą:

(filmuota 2010-11)

Rodyk draugams

Pasekęs žaliavalgių idėjomis

2010-11-20 parašė Tadas Lomanas


1. Kas tau pačiam yra žaliavalgystė?
Hm… Vienas iš daugelio teisingo arba kitais žodžiais – natūralaus gyvenimo dėsnių, šiuo atveju labiau su mityba susijusių.
2. Tikiu, kad tai nėra vien gyvenimas pagal kažkokią teoriją, kur galima valgyti taip ir anaip ar elgtis atitinkamai.
Teks nuvilti, bet išdalies tai būtent taip ir yra :). Visose gyvenimo srityse galima surasti ir nusakyti pagrindinę idėją. Žaliavalgystė taip pat ne išimtis. Aš tikiu, kad Kūrėjas visą Visatą ir žmogų sutvėrė iš karto tobulus, kad Žemės planeta žmogui yra rojus ir žmogaus paskirtis šioje Visatoje yra kurti ir mylėti, kad žmogui neskirta rūpintis savo gyvasties palaikymu ir konfortu – šie dalykai mums padovanoti nuo pat pradžių ir tereik nuo to nenusigręžti, nepasimauti ant technokratinių saldainiukų. Va čia teorija, o praktika yra tokia, kad mes ant tų technokratinių kabliukų jau nuo pat gimimo pamauti ir dabar maustome savo vaikus, taigi aš (ir ne tik) siūlau žmonėms sugrįžti į tikrąjį pasaulį, į gamtą, rojų, natūralumą, tikrąją prigimtį ir t.t., nesvarbu kaip tai bepavadinti, o tam, kad nebūtų per didelis šuolis per prarają, tai siūlau dabartines technologijas, kurios niokoja tobulą Dievo kūrinį – gamtą ir visą visatą, pakeisti gamtos technologijomis. Čia būtų toks tarpinis variantas šių dienų žmonėms, pripratusiems prie technokratinės gyvybės palaikymo sistemos (tuo pačiu ir konforto palaikymo sistemos :) ). Tarkime vietoj eilinio maisto papildų arba vitaminų buteliuko, nuvykti pas mamą ar močiutę į kaimą ar sodą ir parsigabenti pintinę natūralių obuoliukų. Čia pradžiai, o toliau tai kas ieško tas randa ir tikslą pasiekia tas kuris jo siekia :).
3. Ko nėra parašyta knygose žaliavalgiams, ką atradai juo tapęs?
Knygose yra parašyta labai daug, nes knygų apie tai yra begalės, bet taip pat labai daug dalykų jose ir neparašyta ir aš čia tikrai neišvardinsiu ko ten nėra, nes reiktų dar vieną knygą rašyti, o to tikrai nedarysiu. Yra tokia viena labai gera knyga, kai kas ją vadina Kūrėjo knyga, Gyvąja knyga, Knyga su linksmomis raidėmis, o iš esmės tai visas mus supantis Dievo kūrinys, gyvos Jo mintys, kurioms suteikta forma ir gyvybė, jas galima stebėti – skaityti, semtis žinių ir džiaugtis visa šia harmonija ir grožiu. Šioje „Knygoje“ yra visa mums reikalinga informacija, beprotiškas informacijos kiekis, ir kas svarbiausia, informacija šioje knygoje neiškraipyta tarpininkų ir pranašų, kurie neaišku ką, kodėl ir iš kur atnešė. Tai va, siūlau visiems „pasiskaityti“ šią knygą.
Dabar nepamenu ar prieš žaliavalgystę ar jos metu, bet debesys danguj beproto gražūs ir saulė nuostabiai kas rytą tviska auksu, girdžiu kaip mano sodo obelys nuo svorio traška, pavasarį kamanės dūzgia prie agrasto ir visa kas įgavo tikrą prasmę, nebesinori vaisių blizgančių nuo vaško…
4. Prieš tapdamas žaliavalgiu buvai vegetaras (pataisyk jei klystu, žaliavalgiauji 3 metai) – kaip pasikeitė sveikata perėjus iš „mėsėdžių“ į vegetarus ir iš vegetarų į žaliavalgius?
Vegetariškai maitinuosi apie devynis metus (nuo devyniolikos metų), žaliavalgiauju jau kažkur treti – tai viskas teisingai :). Kai patapau vegetaru tai daug sveikatos problemų išsisprendžiau. Tiesa pasakius tai nežinau ar tai reiktų priskirti vegetariškai mitybai ar sveikata pagerėjo, nes pradėjau labiau į savo pačio organizmą įsiklausyti ir kitų, tiek mitybos tiek ir apskritai sveikos gyvensenos dėsnių ėmiau paisyti. Na tarkim dingo nuolatiniai galvos skausmai (migrena), rėmuo ėsdavo tik stipriai persivalgius, suvalgius virškinimo prasme nesuderinto maisto ir t.t. Gal kažkur po pusmečio praėjo nuo vaikystės kamavę nuolatiniai pilvo skausmai. Stipriai pagerėjo savijauta, pakilo bendra gyvenimo kokybė. Visko jau ir nebepamenu, begales visokių valymų atlikinėjau, nuo badavimo iki žarnyno, kepenų ir nosies plovimo, urino terapijos.. Tuo metu man visa tai tiko, bet ėjo laikas ir ateidavo naujos knygos, kol perskaičiau V. Megre kngų seriją apie Anastasiją. Ten buvo pateiktas man visiškai naujas požiūris į pasaulį, o kartu jis buvo ir visiškai paprastas. Tiesa apie žaliavalgystę ten tiesiogiai kaip ir nebuvo nei žodžio, bet pagrindinė šių knygų herojė visgi vartoja tik natūralų maistą, o ugnies nevartoja visiškai, nei vasarą nei žiemą. Su šiomis knygomis į mano gyvenimą atėjo nauji žmonės ir naujos idėjos, o iš to kiti tikslai ir preoritetai. Šioje kompanijoj pirmą kart ir išgirdau apie žaliavalgystę – savęs apgaudinėti nenorėjau ir galbūt negalėjau. Taip ir tapau žaliavalgis. Kažkokių milžiniškų pokųčių tikrai neįvyko, nors gal :)… Tarkim atpuolė kasdienis dantų valymas dantų šepetėliu (dantų pastos jau keli metai nenaudojau), jo prireikdavo kartą per vieną ar dvi savaites (kai persivalgydavau riešutų, primaišydavau daug nesiderinančių produktų – kad ir termiškai naapdorotų, pavyzdžiui riešutų su medum ir panašiai). Visiškai išsisprendė klausimas dėl rėmens ėdimo (nors dešimt metų prieš tai medikai tvirtino, kad ši problema pas mane įgimta ir lydės visada – vegetariškai maitindamasis jau buvau susitaikęs kad taip ir bus. Apibendrinus tai tiesiog pagerėjo gyvenimo kokybė.
5. Kokias sveikatos problemas išsisprendei? Kas pasikeitė kasdieniniame gyvenime?
Dėl sveikatos problemų jau atsakiau, o kasdieniam gyvenime tai pokyčių begalės, jie ne tik su žaliu maistu susiję. Na jei iš mitybos pusės, tai nebereik sukti galvos dėl kulinarinio inventoriaus – visą mano virtuvę sudaro keli puodeliai, šaukštas, peilis ir kartais dar vis naudojamas elektrinis smulkintuvas, bei spintelė kurioje sukrauta sėklų atsargos, o ant jos ruošiamas maistas ir laikomos daržovės bei vaisiai. Ši buities dalis labai supaprastėjo – jauti kaip gaiviai alsuoja natūralumo vėjas ir norisi judėti toliau, supranti, kad tai dar ne riba, kad pasaulis sukurtas tobulesnis ir elektrai tikrame pasaulyje vieta ne virtuvėje, o debesyse perkūnijos metu. Ir dar daug dalykų supranti ir gali sau prikišti – visas technologijas kurios griauna mūsų natūralų pasaulį (o jos praktiškai visos jį griauna…), sukuria sąlygas vieniems žmonėms naudotis kitais žmonėmis. Kai atsimerki tai pamatai, kad pats sėdi visame šitame „gėryje“ ir netgi valgydamas termiškai neapdorotą maistą bei gyvendamas savo paties sodyboje ir gamtos apsuptyje, vistiek naudojiesi dabartine gyvybės palaikymo sistema ir dėl tavo nenatūralių poreikių nenatūralaus patenkinimo kažkas Afrikoje ar Indijoje badauja, verkia ar kitaip kenčia – visa kas tik yra mūsų planetoje yra tobuloj harmonijoj ir susiję tarpusavyje, kiekviena mažytė ar didelė dalelė įtakoja visą visumą ir kiekvieną atskirai. Todėl pokyčius reik pradėti nuo savęs ir ne tik vidinius, savo buity taip pat labai svarbu pakeisti į tobulesnę – esančią bent jau truputį arčiau gamtos ir mažiau griaunančią mus supančią aplinką. Aš irgi esu šiame kelyje kartu su jumis, judu pats, kartais man padeda šiame kelyje kiti, o kartais aš kažkam padedu :).
6. Žiemą, kiek suprantu, valgai šviežias daržoves. Kaip žiūri į atvežtines daržoves, vaisius. Daugeliui kyla klausimas ar jose dar yra bent kokia vertinga medžiaga…
Na jo, bet šviežias daržoves valgau ir rudenį, o kartais ir vasarą bei pavasarį, na bet iš esmės tai jo, daugiausiai daržovių kogero valgau žiempos periodu, bet jos nėra pagrindinis mano maistas (pagrindinis maistas vasarą, rudenį ir žiemą yra obuoliai, jie sudaro apie pusė mano kasdienio raciono). Į atvežtinius produktus žiūriu paprastai, idealus variantas būtų valgyti savo asmeninėje-gyvenamoje erdvėje užaugusį maistą (geriausia augalus augintus natūraliomis sąlygomis), tokį kurio augimą tu galėjai stebėti ir pats augalas galėjo stebėti tave ir parinkti būtent tau reikiamas medžiagas visos vegetacijos metu. Tai va čia būtų idealas, tokiu maistu galima išsigydyti visas ligas, bet net ne tame esmė. Ligas ir paprastas žalias maistas puikiai išgydo, kad ir supermarketo – kur patenka iš Ispanijos plantacijų ar Olandijos hidroponikų (dabar beje jau ir Lietuvoje daržovės auginamos ant vatos, patiekiant joms mineralinių medžiagų kokteilį per vamzdelius). Esmė kad valgant savo užaugintą maistą jis maitina ne tik kūną bet ir sielą – savijauta, vidinė būsena ir ryšys su aplinka visai kitoks tada formuojasi ir to nei aprašysi nei papasakosi, tai tiesiog reik patirti. Kam tai įdomu tai prašom, o kas nori kitokių patirčių tai irgi prašom :). O dėl parduotuvinių daržovių tai geriau vartoti vietinius produktus, bent jau tuos kurie mūsų platumose auga, sakyčiau geriausia iš savo sodo, daržo ar pievos, bet juos mažai kas turi ir ne visi nori turėti, tai bent jau Lietuvoj užaugintus tada geriau vartoti. Aš pats tai daug ko dar neužsiauginu savo erdvėje ir ne viską susiruošiu žiemai, o mėgstu ir vaisius džiovintus ir bananus, avokadus, datules bei figas.. Tai kol neturiu pakankamai savo paties užaugintų ir sudžiovintų slyvų, kriaušių, braškių, obuolių tai karts nuo karto nusiperku ir egzotikos. Saves neteisinu – blogai darau ir visiškai nenatūraliai, rezultatas taip pat neigiamas, šie produktai stipriai išbalansuoja organizmą – jautriau reaguoji į šaltį, sujaukia, prislopina skonio pojūtį, o kartu ir prischologiškai veikia ne į gerają pusę.
Čia viena dalis – tokia gana pažengusiems natūralumo srityje, o iš kitos pusės tai netgi ir to kas likę nenatūraliuose-kultūriniuose augaluose, kurie auginti labai nenatūraliomis sąlygomis turėtų užtekti pusėtinai egzistencijai, su sąlyga, kad produktai vartojami natūraliai. Jei žmogus nevartoja mikroflorą naikinančių produktų (pipirų, česnakų, svogūnų, krienų, druskos, medaus ir panašiai) tai pas jį dar ir žarnyno mikroflora atsistato, o ji pagrinde minta celiulioze ir iš jos sintetina mums reiklaingas medžiagas (vitaminus ir t.t.) – celiuliozės tai tikrai tūrėtų pakakti ir hidroponikose augintuose augaluose.
7. Kai kalbėjomės su Tavim, sakei, kad nebesinori skonių įvairovės, jauti ko organizmas nori ir savaites gali valgyti, kad ir vienas dilgėles. Ar tai daugiau „filosofinis“ požiūris (kam sūdyt, rūkyt ar pan. jei galima valgyt paprasčiau) ar tiesiog organizmas padiktuoja savo?
Na matyt būsiu prišnekėjęs vėjų kai buvot pagrybauti užsukę :). Nesu nei karto vien dilgėlėmis svaitę maitinesis. Daugiau žolių vartoju pavasarį, tada kada organizmas iš tiesų pasiilgęs žalumos ir einant pro ką tik prasikalusias dilgėles, kiaulpienes, garšvas, builius ar rūgštynes jų tiesiog labai norisi. Tai vat šių metų pavasarį mano pusryčiai tokie būdavo – kažkur apie dvidešimt minučių ganydavausi savo pievoje tiesiog valgydamas žoles, kai kada jas tarpusavyje maišydavau, o kaikada tik vieną rūšį valgydavau, pagal norą. O pietums valgydvau obuolių, po kokios valandos valgydavau sėklų arba riešutų, kartais žirnių ar pupų mirkytų, grūdų daigintų ir panašiai, o vakarop vėl obuolių. Bet šią vasarą pora parų maitinausi ir vien žolėmis – na po geros saujos rūgštynių tai žolių daugiau nebesinori.
Natūralistinė filosofija čia žinoma irgi padeda susigaudyti, kaip jau sakiau :). Bet ne tik filosofijoje esmė, visas idėjas reik patikrinti praktikoje – taip gauname realius atsakymus į konkrečius mus dominančius klausimus. O geriausias instrumentas eksperimentams yra mūsų pačių organizmas, naudojantis šiou prietaisu, gauname būtent mums skirtus atsakymus, svarbu išmokti skaityti mums suteiktą gyvenimo knygos lapą ir nekeverzoti jame bilenko :).
8. Vakar buvau aplankyti savo močiutės (80m jubiliejus:) ) pasakojau jai apie Tave. Ji pas mane labai plačių pažiūrų, “Ozoną” perskaito per pusvalandį ir dar kaime pas save paplatina. Bet vat išklausė ir sako: tokį maistą pavalgius tai tik po pievas braidžiot, o jei reikia šieną nupjaut, sukraut, suvežt ar bulvių lauką nukast? Suprantu, kad tu tokių darbų nedirbi, bet kaip būtų jeigu būtų? Ką su (konkrečiu) maistu gauna organizmas, kiek įsisavinama ir ką duoda?
Su žmonėmis nesiginčinu :). Nėra prasmės. Tai konkrečiai atsakysiu. Šią žiemą nešiojau rąstus iš miško, svoris iki šimto penkiasdešimt kilogramų, pernai rudenį per pora savaičių perkroviau dvidešimt kubinių metrų lentų, dirbdavau apie penkias-šešias valandas per dieną. Šią vasarą kelis kartus buvom pasivaikščiot išpėdinę po dvidešimt-trisdešimt kilometrų per dieną numindavom. Rugpjūtį stačiau pirtį iš plaušmolio, teko kasti molį iš prūdo, vežioti jį, minkyti, krauti į aukštį iki dviejų metrų, po to velėną ir žemę vežiojau, svoriai iki penkiolikos kg gaudavosi, pakelti reikdavo kartais į trijų metrų aukštį – nuovargio simtomų praktiškai jokių, bet tai čia tarp kitko, išties tai čia tik epizodiška veikla, šiaip tai aš tikrai mažai dirbu sunkių darbų ir nemanau, kad žmogus apskritai turėtų sunkiai dirbti, bet aš tinginys, tai geriau per kartą su karučiu atsivežu šimtą kg šieno, negu tris kartus po trisdešimt :).
Pusę šimpanzių raciono sudaro žolės ir medžių lapai, keturiasdešimt procentų vaisiai, penkis procentus sėklos, tris procentus šakniavaisiai, likę du procentai gyvulinės kilmės baltymai (vabzdžiai, maita, mėsa, kiaušiniai). Suaugusi šimpanzė viena ranka gali pakelti apie trijų šimtų kilogramų svorį, abiem rankom kažkur pusė tonos. Čia faktai, manau komentarų nereik. Beje – šimpanzės sveria iki šešiasdešimt kilogramų.
Dėl konkretaus maisto, jo įsisavinimo ir t.t. tai labai jau plati tema ir beprasmiška mano požiūriu. Labai daug sąlygotumų, man duoda viena, o kitam žmogui, kuris kitaip maitinasi ir kitaip gyvena organizmas sugebės pasimti visai ką kita. Tarkim mano požiūriu tai tradiciškai besimaitinantys žmonės virškina praktiškai nebemaistingą maistą, organizmas stengiasi pasisavinti bent jau angliavandenius ir baltymus, kartais riebalus, tame maiste ne tik kad fermentų nelikę, bet ir tie patys angliavandeniai su baltymais ir riebalais jau pakitę į sunkiai pasisavinamas formas, o dažniausiai dar ir nuodingas. Todėl organizmas priverstas naudoti savo paties pagamintus fermentus šio maisto suvirškinimui, labai neefektyvus mitybos būdas, vedantis tik į organizmo susidėvėjimą ir ligas. Antras variantas būtų žaliavalgiai kurie vartoja tą patį maistą tik termiškai neapdorotą. Tokiame maiste dažniausiai dar būna vitaminai ir pradiniai virškinimo organai tik aktyvuoja šio maisto susivirškinimą savo paties fermentais (autolizę). Maždaug taip organizmas įsisavina pagrindinius komponentus: angliavandenius, baltymus, riebalus ir t.t. Geroji dalis tame, kad nereik eikvoti savo paties fermentų, o naudojami maiste jau esantys ir būtent šiam maistui tinkantys fermentai, nes jie natūraliai ir buvo šiame maiste. Bet tai tik dalis normalaus virškinimo proceso. Šimpanzės ne veltui vartoja tiek daug lapų ir žolių. Storojo žarnyno mikroflora pagrinde minta celiulioze – kompleksiniu angliavandeniu, kurį gali suvirškinti tik bakterijų išskiriami fermentai. Va šios bakterijos ir aprūpina organizmą visu fermentų kompleksu taip palengvindamos viso organizmo darbą. Jeigu žmogus vartoja antibiotikus tai apie sveiką mikroflorą galima pamiršti, pas jį geriausiu atveju (jeigu jis minta termiškai neapdorotu natūraliu maistu) veikia autolizės mechanizmas – maistas suvirškina pats save, bet celiuliozė iškeliauna ir nauji fermentai iš celiuliozės žarnyne nesintetinami.
9. Gal jau esi atradęs gydomąsias žolelių, vaisių, medžio žievių, uogų savybes?
Jeigu žmogus gyvena natūraliai ir natūraliai maitinasi tai jam nėra ką gydytis ir „gydomosios žolelės“ tiesiog patampa valgomomis žolelėmis. Čia tos kurios skanios – o jeigu neskanios, tai jų jums ir nereik, pats jūsų organizmas duoda jums atsakymus ko reik ir ko jam nereik. Mano požiūriu tai liaudies medicina yra to paties medžio vaisius kaip ir šių laikų cheminė medicina – abi jos šalina tik pasekmes ir tuo yra žalingos organizmui ir visam pasauliui. Žmogus sukurtas tobulai ir jeigu gyvena natūraliai, suvokdamas kūrinijos dėsnius, tai ir nėra jam ko sirgti. Liga tai perspėjimas, kad kažką darai ne taip ir metas peržiūrėti savo įpročius ir veiksmus.
10. Ar daiginiesi maistą? Nusipirkau maišą kviečių žiemai, daiginimuisi. Kuom daigas sveikesnis už grūdą?
Žiemą kartais daiginuosi (kartą ar du per savaitę). Kviečiai ne ypač gerai, nes juose daug gliuteno (ar kaip ten jį vadina), prastai virškinasi, bet jei daiginsi tai lyg ir nesvarbu, nors reiktų tau pačiai išbandyti ir pamatysi. Grūdas miega. Jis yra kompaktiškos maisto atsargos pavasariui iš kurių prasikals augalas ir maitinsis iki tol kol išvystys savo šaknų sistemą ir lapus su stiebu. Esmė tokia, kad kiekviena sėkla turi luobelę kurioje slepiasi fermentai ir antifermentai (taip vadinami inhibitoriai), fermentai reikalingi autolizei, kuri suskaido sėkloje esančias riebalų, baltymų ir krakmolo atsargas iki aminorūgščių ir angliavandenių, o iš šių smulkesnių detalių (kurias nepatogu saugoti per žiema išskleistoi formoi) jau statomas daigas ir visas naujas augalas. Toje pačioje luobelėje yra ir antifermentai, kurie stabdo autolizės procesus, turi antiseptinių savybių, veikia kaip antibiotikai. Kai grūdas pamerkiamas tai iš luobelės į aplinką pirmiausia išsiskiria būtent atifermentai, tam kad nukenksmintų sėklą supančią aplinką, gal tam, kad prislopintų kitų augalų augimą, o kai grūdas pradeda dygti tai fermentai iš luobelės jau būna atlikę savo darbą ir suskaidę stambias baltymų ir t.t. molekules į smulkesnes statybines medžiagas. Taigi autolizė būna jau įvykusi ir grūdas netekęs dalies savo antifermentų, kurie šį procesą slopintų. Va tuo ir gerai sėklas ir riešutus mirkyti ir nupilti vandenį (nekalbant apie tai, kad jeigu jie purkšti tai dar kažkiek ir nusiplauna :) ), o po to palaukti kol pradygs.
P.s. Realiai tai ta visa mikrobiologija tai labai abejotinas reikalas :) - bet praktikoje tai paprasčiausiai jaučiasi, kad mirkytos ir daigintos sėklos tiesiog lengviau virškinasi.
11. Pabaigai – išduok savo mėgstamiausią žiemos patiekalą :)
Tai jau rašiau, kad obuoliai iš mano sodo (papinkos) :).

Klausimus uždavė: Ieva Malaiškaitė
Čia pateikta pilna dialogo versija, jo dalis panaudota eko leidinyje “Ozonas” 2010.11

Rodyk draugams

Kuriama Ekogyvenvietė

2010-11-10 parašė Tadas Lomanas

Pribrendo reikalas surašyti viską juodu ant balto, gal sakau nebereikės kartoti to paties, rašinėti el. laiškuose ir pasakoti susidomėjusiems prie laužo ar krosnies (nors turbūt vistiek reikės :), visko gi nesurašysi…).

Jau treti metai kaip gyvenu sodyboje - asmeninėje meilės erdvėj. Į svečius nuolat atvyksta žmonės ir dauguma su ilgesio gaidelėm atsidūsta: „eh… gerai tau čia..” - o ką pridurti? Man išties čia gera. Norisi kad ir kitiems būtų gera. Tai viena iš priežasčių, kodėl siūlau žmonėms įsigyti žemės lopinėlį ir susikurti sau ir savo šeimai asmeninę meilės erdvę (kai kurie taip ir padarė). O kad galėčiau gėrėtis laimingais kaimynų veidais tai siūlau žmonėms kurti savo meilės erdves šalia mano sodybos. Čia taip nesigilinant į smulkmenas :)…

Per pastaruosius pusantrų metų jau apie dešimt šeimų, pavienių jaunikaičių ir ne tik - pareiškė norą šalia įsigyti žemės kūrimuisi. Dalis nusiteikę labai rimtai (tai šis tekstukas ne jiems :) - nes jie ir patys pakankamai stiprūs susitvarkyti savo gyvenimus be aplinkinių pagalbos, t.y. jeigu tikrai nori tai ir įsikurs šalia). Kitos dalies situacija truputį prastesnė, jiems iškyla įvairiausių sunkumų (aš tai žinoma suprantu, kad tai asmeninės situacijos jų gyvenimo kelyje - jie patys turi jas praeiti ir taip įgyti asmeninės patirties, sutvirtėti ir t.t.). Pats aš stengiuosi nesikišti į šiuos procesus - tokiu mat požiūriu vadovaujuosi, kad visi mes lygūs ir pakankamai stiprūs, na vienu žodžiu Dievo vaikai - Kūrėjai ir t.t. Bet visko pasitaiko, jei labai prašo tai padedu kiek galiu, nors labai stengiuosi nepakenkti su per didele pagalba. Na vienu žodiu „Kelias į pragarą gerais norais grįstas”. Bla bla bla :)….. Esmė tame, kad kilo mintis surinkti norinčius šalia kurtis į vieną vietą (pradžiai virtualią) ir suteikti jiems galimybę susišnekėti tarpusavyje, gal susitarti kad kartu kokį sklypą pagaliau imtų ir įsigytų, apjungtų šiame etape savo turimus resursus (vienas turi marias laiko, kitas pinigų, trečias žinių, ketvirtas pažįstamų kokioj nors valdančiojoj struktūroj, dar vienas mašiniuką važiuojantį bet be žieminių padangų, o pas kitą tos padangos mėtosi be naudos ;) ir t.t.). Norintys šalia manęs įsigyti žemės rašykite komentaruose (visus nesusijusius be gailesčio ir sąžinės graužimo trinsiu, kaip ir iki šiol dariau :)), patarčiau ten savo kontaktus nurodyti, kad galėtumėte vieni su kitais susisiekti, realų susitikimą susiorganizuoti (pradžiai gal mieste arba iš kart mano sodyboj). Padėsiu kiek galėsiu :), bet to net neprireiks ;) patys pamatysit :) :) :).

Kurkime trokštamą ateitį dabar :)…

Rodyk draugams

Patarimai norintiems valgyt “žaliau”

2010-07-28 parašė Tadas Lomanas

Nuoroda peržiūrėti reportažą:

(filmuota 2010-06-26 berods)

Rodyk draugams

Pokalbis apie gyvenimą

2010-06-16 parašė Tadas Lomanas

Nuoroda peržiūrėti reportažą:

(filmuota 2010-05-14)

Rodyk draugams

Paskaita Vilniaus LUNI - “Apie natūralų gyvenimo būdą…”

2010-01-23 parašė Tadas Lomanas

Nuoroda parsisiųsti garso įrašą:

(Įrašinėta 2009-12-08)

Rodyk draugams

Buvęs karininkas T.Lomanas maitinasi tik žaliu maistu

2009-09-29 parašė Tadas Lomanas

Nuoroda parsisiųsti reportažą:

(filmuota 2009-09-15).

Rodyk draugams

Žaliavalgio sodyboje laukiamas kiekvienas

2009-09-04 parašė Tadas Lomanas

)

Sodyboje po kriauše

Pavargęs nuo miesto triukšmo ir amžino streso ne vienas susimąsto apie galimybę mesti viską, įsikurti nuošalioje sodyboje ir gyventi darniai su gamta. Tadas Lomanas yra karininkas, tačiau šiuo metu oficialiai jis nedirba niekur. Dėl to sakosi visiškai nesigailįs.

Baigęs Karo akademiją, per kelerius metus Tadas sugebėjo padaryti neblogą karjerą ir užsitikrinti „šiltą vietelę“ biurokratinėje įstaigoje. Gal todėl jo bendradarbius nustebino ryžtingas vyro poelgis – prieš kelerius metus Tadas metė normalų gyvenimą ir įsikūrė nuošalioje sodyboje Molėtų rajone. Gyvendamas be jokių civilizacijos patogumų Tadas minta vien tik žaliu, termiškai neapdorotu maistu, jo racioną sudaro žolelės, medžių lapai, grūdai, šakniavaisiai, uogos, vaisiai.

Iš visuomenės pasitraukusio žaliavalgio Tado ir neseniai su juo apsigyvenusios etnologijos studentės Gintarės vienatvė nekankina – jų sodyboje dažnai lankosi svečiai. „Atgimimo“ interviu su Tadu Lomanu – apie gyvenimo prasmės ir darnos paieškas, žaliavalgystę bei atsakomybės pojūtį.

– Kas tu esi, Tadai?

(Juokiasi.) Sudėtingas klausimas… Žmogus.

– Na, o jeigu kalbant konkrečiau, tai žinau, kad esi atsargos karininkas…

Taip, esu atsargos karininkas, nes, kai baigiau mokyklą, įstojau į Karo akademiją, ją pabaigiau, atidirbau penkerius metus. Bet jau dirbdamas žinojau, kad tas darbas ne man. Visada ieškojau kito varianto.

– Kodėl tas darbas buvo ne tau? Kaip suprantu, dirbai kontoroje?

Taip, sėdėjau kontoroje, arba štabe. Dirbant kariuomenėje man užtekdavo dviejų valandų per dieną, kad padaryčiau tai, ką man reikia padaryti, o kitos šešios valandos būdavo gryno sėdėjimo, šnekėjimo apie bet ką ir interneto naršymo. Realaus darbo ten nelabai buvo, o ir jis nelabai turėjo prasmę, pagal mano pasaulėžiūrą. Be to, tokiame darbe nėra jokio kūrybingumo. Atsėdi aštuonias valandas per dieną ir eini namo. Laisvalaikiu darai visiškai kitus dalykus.

– Ką tu darei tokio, kas tau turėjo prasmę?

Na, iš esmės aš tiesiog ieškojau, kaip turėčiau gyventi. Nors nežinojau, kaip tiksliai turi būti, bet manęs netenkino ir tai, kas yra. Tuomet aš susiradau (o gal jos mane susirado) Anastasijos knygas. Perskaičiau ir supratau, kad man reikėtų kai ką daryti kitaip. Supratau, kad noriu gyventi gamtoje, tvarkytis su augalais ir iš to kažką duoti ir žmonėms. Norėjau, kad jie pamatytų, jog gali būti toks ryšys su gamta, kuris patenkina žmogų ir kartu negriauna gamtos.

– Kas yra toji Anastasija?

Paprastai šnekant, tai vieno rusų rašytojo (Vladimiro Megre – R.N.) aprašyta, nežinia, ar reali, ar išgalvota asmenybė. Jos pagrindinė idėja ta, kad žmogui nereikia jokių religijų. Dievas yra gamtoje, tad reikia gyventi darniai su gamta, su Dievu ir kurti gyvenimą, atitinkantį gamtos dėsnius.
Tarkime, mūsų dabartinis technokratinis pasaulis gamtą tik griauna. Tai negali toli nuvesti. Anastasija siūlo priešingą variantą – naudotis gamtos technologijomis. Duoda šiek tiek informacijos, savotišką emocinį užtaisą.

Šiuo metu Rusijoje pagal Anastasijos idėjas kuriama daug gyvenviečių, rodos, tos idėjos propaguojamos net vyriausybiniu lygmeniu. Yra tokia programa „vienaaukštė Rusija“, pagal kurią norima daugumą populiacijos iš miesto iškelti į užmiestį ir duoti kiekvienam žemės.

Girdėjau iš bičiulio, kad viena tokia gyvenvietė jau buvo įsteigta oficialiu lygmeniu. Man labai keista, kad Lietuvos žiniasklaida nieko nemini apie šiuos Rusijoje vykstančius dalykus.

– Lietuvoje yra tokių gyvenviečių?

Gal kokios penkios. Dauguma jų vadina save anastasiukais, bet kai kurie gali ir supykti taip pavadinti. Tačiau juos visus vienija bendras principas – gyventi darniai su gamta. Anastasiukų filosofija – tai ekologija iki šeimos kūrimo, socialiniai dalykai, vaikų auklėjimas, rodos, nėra srities, kurios neapimtų ta filosofija. Ir visa bandoma daryti taip, kad nekenktų gamtai ir padėtų jai atsinaujinti iš to sugadinto būvio, kuriame esame dabar.

Mano sodyba dar nėra gyvenvietė, bet tikiuosi, kad kada nors bus. Imu suprasti, kad tokiam dalykui būtinai reikalinga bendruomenė.

– Tadai, teko girdėti, kad pats esi žaliavalgis? Ką tai reiškia?

Taip, dabar jau trečia savaitė, kai vėl esu žaliavalgis… (Juokiasi.) Iš viso jau dvejus metus, bet kartais leisdavau sau „pagrybauti“, valgydavau virtą maistą. Dabar, kai prasidėjo visokios stovyklos, labai gera yra būti žaliavalgiu.

– Tai koks yra tavo racionas, kai esi visiškas žaliavalgis?

Pagrindinis patiekalas yra žolių kokteiliai, bet tai mano paties „išradimas“. Tiesiog skinu laukinius augalus, jie sudaro apie 50 proc. to kokteilio. Tai visokios dilgėlės, garšvos, kriaušių ir klevų lapai, gysločiai, prisidedu ir vaistingų žolių. Žiupsnelius jonažolių, kraujažolių, lipikų. Visokių smilgų dažniausiai nededu, nes jos prastai kramtosi.

Kitus 50 proc. sudaro vaisiai, tarkim, obuoliai, kuriuos sutrinu smulkintuvu. Pernai būtent taip maitinausi, o šiemet tik salotas daromės ir smulkintuvo nenaudojame. Į daržovių salotas įpjaustome apie 20–30 proc. laukinių augalų. Daugiau kopūstai, morkos, pomidorai, agurkai ir visokios žolės. Čia tik vienas iš patiekalų, o šiaip dar riešutus valgau, grūdus maluosi. Iš esmės tai viskas tas pat, iš ko pagamintas ir paprastas maistas, tik tiek, kad jis neapdorotas.

– Kai nesi žaliavalgis, esi paprastas vegetaras?

Na taip, bet tikiuosi dabar jau būti vėl tik žaliavalgiu, nes tiesiog nebegaliu būti paprastu vegetaru. Pagyvenęs kaip žaliavalgis įveikiau visus sveikatos sutrikimus, net tuos, kurie nebuvo susitvarkę, kai buvau vegetaras. Žinoma, buvo neblogai, palyginti su tuo, kaip jaučiausi prieš vegetarizmą, bet likdavo tokių smulkmenų kaip liežuvio apnašos ar reikėdavo dantis valytis ir panašiai. Kai tampi žaliavalgiu, tie dalykai išnyksta.

– Įveikei visus sveikatos sutrikimus?

Taip, susitvarkė visiškai. Ir kai pabandai vėl valgyti „normalų“ maistą, supranti, kad nebegali, kad tau blogai nuo jo, nepriima organizmas. Dabar, kai tik pabandau valgyti virtą maistą, jaučiuosi prastai emociškai ir fiziškai.

– Kodėl visi žmonės negyvena taip, kaip tu, jeigu tai taip gerai?

Todėl, kad yra sukurta visa sistema. Dabar turbūt 99,9 proc. žmonių valgo virtą maistą.

– Ir ne tik virtą – šimtą kartų visaip apdorotą… Ir negalvoja, kad tai blogai.

Taip. Jie taip valgo, jų tėvai taip valgo, visi aplinkui taip valgo. Nueini į restoraną, į parduotuvę, visur toks pat valgis. Negali net susimąstyti, kad gali būti kitaip. Aplink tave technokratinis pasaulis, miesto kultūra, kurioje yra ši sistema. Ir tu gamtos nematai.

– Gal žmonėms tiesiog labiau nei jų sveikata rūpi ta visuomenė, kurioje jie gyvena, juos supantys žmonės, šeima, draugai? Jie tarsi bijo iškristi iš sociumo…

Taip, man ir pačiam panašiai buvo. Dėl to šį rudenį ir „nusimušiau” nuo žaliavalgystės. Po visų vasaros stovyklų nuvažiavau pas senus gerus draugus. Žiūriu, kad nebegaliu susišnekėti su jais, nes jie manęs nepriima normaliai. Iš pradžių net nesupratau, kas darosi. Tačiau, kai man pasiūlė pyrago ir aš jį suvalgiau, tada jiems buvo mažytis šokas. Mes pagaliau pradėjome normaliai bendrauti. Mane vėl priėmė kaip žmogų, o ne kažką tokį, kuris „rodo, kaip reikia daryti teisingai” ir „kaip jie neteisingai daro”.

– Ar tu bandai dalyvauti visuomenės gyvenime ir šį tą keisti tradiciniais būdais? Tarkime, ar eini balsuoti ir panašiai?

Ne. Aš nesistengiu dalyvauti. Man nesvarbu, kokie ten žmonės bus išrinkti. Dabar veikia sistema, o ją pakeisti galima tik iš apačios. Kažką iš tiesų pakeisti galima tik tuomet, kai kartu keičiasi visi žmonės.

Šiuolaikinėje visuomenėje žmonės yra linkę perduoti atsakomybę. Neduokdie būsiu atsakingas už savo verslą, šeimą, valstybę, savo pasaulį – kad kažkas kažkur darosi, tai čia ne dėl mano kaltės… O aš esu įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus daro įtaką visam pasauliui ir yra atsakingas už visus jame vykstančius procesus. Pavyzdžiui, mūsų upės yra užterštos. Vadinasi, mes patys esame dėl to kalti ir turime kažką aktyviai daryti, o ne laukti, kol tai padarys kažkas kitas.

Rasa Navickaitė, “Atgimimas” - 2009 rugpjūčio mėn. 9 d.

Rodyk draugams