Tadas Lomanas

Pusantros savaitės svečiavomės pas laukinį žaliavalgį Tadą Lomaną. Niekada nebuvau gamtos mylėtojas, bet pagyvenęs pas Tadą, supratau kodėl žmonės kuriasi jau mada tapusiose ekobendruomėnėse. Taigi ten gamtoje, per pirmąsias tris dienas pastebėjome tik komforto trūkumą. Vėliau, po truputį įsiliejome į gamtos gyvenimo ritmą ir sugrįžo seniai pamiršta vaikiška gyvenimo laisvė. Toks pamirštas pojūtis, kai atsikeli ryte ir gyveni šią dieną taip tarsi ji yra vienintelė. Viena diena – kaip visas gyvenimas.

Niekur nereikia eiti, skubėti, niekam nieko aiškinti ir aiškintis. Atsiranda raminantis nervus laisvės ir lengvumo jausmas. Suvokėme, kad miesto atmosfera nuolat slegia ir verčia suktis, jei nori išgyventi. O juk galima gyventi laisvai Visada. Buvome pas Tado kaimyną Povilą, kuris gyvena jurtoje ir švyti iš laimės. Povilo draugė – iš Prancuzijos, ji dirba mokytoja, o visas atostogas leidžia katu su juo, jurtoje iš šakų! Jie parodė mums mišką. Seniau maniau, kad miške yra tik mediena ir uodai. Dabar žinau, kad po mišką vaikščioti yra įdomiau nei po miestą. Mes matėme seną ažuolą, sieną iš eglių, labai seniai sugriuvusią sodybą su alėja, mirusį vaismedžių sodą ir rožines žibutes. O kai Tadas papasakojo apie permakultūrą, tai supratau, kad sodyboje yra įdomios veiklos! Pasirodo augalams galima dirbtinai sukurti miško salygas. Panaudojus tokią strategiją, augalai auga palaikydami vieni kitus ir todėl beveik neprižiūrimi gali pilnai išmaitinti žmogų.

Besiklausydamas jau pradėjau mintyse kurti save prižiūrintį sodą, kuris aprūpina mane aukščiausios kokybės žaliu maistu.

Taip pat svečiuodamasis perskaičiau knygą apie molinio namo filosofiją. Kai kam apsimoka sukurti tokią nuomonę, kad namas turi būti brangus ir pastatyti jam reikia specialistų. Juk visiems reikia namų, o tai yra puiki galimybė įvaryti žmones į vergiją bankams. Ar žinote, kad namą galima pasistatyti pačiam? Ar žinote, kad už 10,000 lt jūsų namas atrodys lygiai taip pat kaip namai statomi už 100,000-300,000 lt? Kuklesnis namas gali būti pastatytas per vasarą už kelis tūkstančius litų, o Tado namas manau išeis beveik nemokamai. Molinis namas apšiltintas šiaudais yra dar ir geresnis už įprastus, o tokių namų istorija siekia gilią senovę. Molis kvėpuoja,o įkaitęs per dieną nuo saulės, visą naktį šildo. Šiaudai yra vienas iš pačių geriausių izoliatorių, o sumaišyti su moliu ir nedega ir negenda. Ar žinote kodėl jūsų kambariai yra kubo formos? Ogi statybinės medžiagos yra standartinės, nelengva yra pastatyti iš standartinių blokų apvalų namą. Apvalios patalpos atrodo didesnės nors yra mažesnio ploto, lengviau šildomos ir žymiai komfortabilesnės. Jūs galite savo namą išlipdyti savo rankomis kaip skulptūrą kartu su baldais. Jūs galite užsiauginti savo mišką, kuris atstos prekybos centrą. Jūs galite vėl kaip vaikas smėlyne statyti sau namą, o taip pat auginti maistą. Argi nenuostabu turėti galimybę nekontroliuojamai kurti savo rankomis savo pasaulį?

Štai ką veikia žmonės ekogyvenvietėse. Ekogyvenvietė tai nėra grįžimas kažkur atgal. Tokie civilizacijos pasiekimai kaip mobilusis telefonas, lengvai prieinamas transportas ir internetas leidžia ne tik dirbti namie, bet ir gyventi gamtoje. Ekogyvenvietėse kuriasi išsilavinę, drąsūs ir atviri žmonės kurie nori kurti laisvą, natūralų, šviesų pasaulį. Įdomu tai, kad Karina man seniai apie tai pasakojo, bet kol pats neparagavau, nesupratau. Natūralu, kad dabar mes norime įsigyti savo “smėlio dėžę” ir kartu lipdyti savo laimę. Kadangi gyvename Žemaitijoje, tai čia ieškome ploto ir bendraminčių, kurie norės “žaisti smėlyne” su mumis. Kartu įkąsime į žemės kainas, kartu dalinsimės pagalba ir leisim laiką. Todėl kviečiame prisijungti prie neokaimo Ekovilio kurybos. Rašykite mums pasiūlimus kooperuotis adresu zaliavalgiai.lt@gmail.com. Mes Jūsų laukiam!

Alius ir Karina

Kaip pats save vadinate, kaip prisistatote – pirmiausia pats sau esate karininkas Tadas, Žaliavalgis Tadas ar kt? Kur gyvenate? Žinau tik tiek, kad Molėtų raj. O kaimas, miestelis?

Tiesiog Tadas :). Bet jei kas prašo įvardinti specialybę ar užsiėmimą sakau kad esu – laisvasis kūrėjas :).

Gyvenu Ridvoniškių kaime, netoli Giedraičių.

Ekogyvenvietės, ekosodybos – kas tai?

Žodis Ekologija po truputi virsta keiksmažodžiu, po kuriuo slepiasi labai įvairios prasmės. Pasaulyje šiuo metu jau egzistuoja keli tūkstančiai ekobendruomenių, kurios labai tarpusavyje skiriasi tiek tikslais, tiek gyvenimo būdu, tiek požiūriu į gamtą. Aš tiesiog noriu gyventi gamtoje ir padėti kitiems žmonėms taip pat gyventi, kurtis ir kurti gamtoje, darnoje su ja. Neskubant, įsiklausant į ją, iš esmės.

Kiek jau metų žaliavalgiaujate?

Keturis.

Ar kur nors mokėtės medicinos? Ar tik iš knygų? Vartojate nemažai medicinos terminų, pastebėjau… :)

Didelė dalis žinių iš asmeninės patirties t.p. knygų, draugų, interneto..

Kodėl pasirinkote tokį asketišką gyvenimo būdą? Kas paskatino? Kamavo ligos? Kaip dabar jaučiatės?

Savo gyvenimo būdo nelaikau asketišku. Gyvenu taip, kaip iš tiesų noriu ir man patinka. Bet prasidėjo viskas išties dar nuo jaunystės, vaikystės, kai kamavo skrandžio sutrikimai, rėmuo, opos, skausmai, nuolat šaldavo galūnės. Ėmiau ieškoti priežasčių ir tuo metu į rankas papuolė Malachovo knygos apie organizmo valymą ir maisto derinimą. Nuo to viskas prasidėjo. O išsikelti į gamtos prieglobstį paskatino V. Megre knygos apie taip gyvenančius žmones.

Šiuolaikinė medicina, kaip suprantu, Jums – ne draugė, o kaip liaudies?

Irgi nedidelė.. :) bet nesipykstam per daug. Jei reikalinga bet kokia medicina, vadinasi jau nutolta nuo gamtos.

Esate tikras, kad toks gyvenimo būdas neatsibos? Negi niekada neaplanko dvejonės, gal su draugais į Makdonaldą nulėkti sukirsti mėsainį, gal prekybos centre paskanauti ledų?

Tiesiog viską bandau praktiškai. Žinau iš patirties, kad maitinantis žaliai – savijauta gera. Kai suvalgau ko nors virto, (vos nepasakiau mirto :) kaip mirusio) iškart matau, kaip tas produktas veikia organizmą, kokios to pasekmės ir tampa aišku, koks maistas žmogui padeda, koks kenkia. Bet visko būna. Būna suvalgau ko nors. Pavyzdžiui, iki šiol negaliu atsisakyti džiovintų datulių, arba mamos kepto kugelio :).  Didelių problemų iš to nebedarau. Tėvus lankau retai, žinau, kad grįšiu prie įprastos mitybos, kūnas išsivalys ir vėl viskas bus gerai.

Esate griežtas ir reiklus pats sau?

Ne. Reikia keisti aplink taip, kad nereikėtų būti sau griežtam, kad pati aplinka padėtų gyventi sveikai ir pilnavertiškai.

Ar ugnies nenaudojate visiškai? Kalbant ne tik apie maisto ruošą…

Ketinu nebenaudoti. Laužų nekūrenu. Bet gyvename dabar name kelios šeimos, yra mažų vaikų – kitiems reikia šilumos.

Ką auginate savo sodyboje? Kokio ji dydžio?

Visa sodyba – 8ha. 2 ha yra mano ir draugės asmeninė erdvė, trys palikta gamtai – šią teritoriją vadinu šventviete, ten nevykdau jokios veiklos, tiesiog stebiu kaip gamta kuria savarankiškai, mokausi tiesiogiai iš jos. Du hektarai su namu yra palikti bendruomenei, ir vieną neseniai pardaviau drauge gyvenančiai šeimynai – kuri tame hektare ir kuriasi šiuo metu. Mano Sodyboje auga keli šimtai rūšių augalų. Tikslas yra sukurti kuo didesnę bioįvairovę ir asmeninėje erdvėje asmeniškai pažinoti kiekvieną augalą, būti asmeniniame kontakte su kiekvienu iš jų ir per juos su visa erdve, per tai ir su planeta, visata. Darže šiemet užsiauginome daug moliūgų ir cukinijų, šiek tiek griežčių, burokėlių, pupų, saulėgrąžų, žirnių, bulvių, morkų, kukurūzų. Sodas davė obuolių, kriaušių, serbentų, agrastų.. Savo erdvėje ir apylinkėse rinkomės laukines žoles, žemuoges, avietes, riešutus, grybus.

Kuo maitinatės žiemą? Sodas tuščias, gal tik riešutų, sėklų atsargos gausios… Jūsų žiemos meniu.

Dabar dienos racionas maždaug toks: ryte – obuoliai, pietums – vakarienei cukinija ar moliūgas maltas su datulėmis, arba moliūgas maltas su saulėgrąžomis ir įvairios nesmulkintos daržovės. Kartais riešutai. Įvairios kitokios sėklos.  Turime prisidžiovinę uogų, grybų. Perkam kopūstus, morkas. Valgom ir salierus, pastarnokus. Druskos nevartojame.

Ką šiandien būtų galima rasti Jūsų virtuvėje, koks, maistas, gėrimai, indai?

Dabar ant stalo guli prapjautas moliūgas, morkos, kopūstas, mirkytos datulės, mirkyti ir daiginti žirniai, kviečiai. Ką tik draugas atvežė bananų ir granatą, bei krapų. Gerti aš beveik nieko negeriu, užtenka sulčių iš suvalgytų vaisių ir daržovių. Kartais vasarą šiek tiek vandens. Indai tai tradiciniai, kai kurie pačio išskaptuoti. Tik dar naudojam smulkintuvą ir kavamalę.

Kokį vandenį geriate, iš čiaupo?

Vandens beveik nebegeriu. Čiaupo pas mus nėra :). Užtat yra šulinys ir nuostabus ketvirtadalio ha prūdas.

Perkate ir valgote vaisius, daržoves iš prekybos centrų? Bet juk čia didžiausias nuodas, jau netgi ne tokiems prisiekusiems sveikuoliams nebesinori „vaisių blizgančių nuo vaško“…

Jei neužtenka savų, stengiamės pirkti iš ūkininkų. Bet mano nuomone, geriau maksiminis žalias, nei naminis virtas.

Nevalgote mėsos, pieno produktų ir dar daug ko, bet juk mes, lietuviai, – šiauriečiai, organizmas lengviau pasisavina protėvių maistą, kuris turėjo įtaką mūsų genetiniam paveldui. Be to, mūsų krašte ne tiek daug tos saulės per metus, taigi ir vaisiai, daržovės gal ne tokie vitaminingi kaip pietuose…

Tai ką valgė mūsų protėviai mes jau seniai nebevartojame, daržovės ir tos visai kitokios, tiek rūšine tiek ir maistine prasme.

Aš tiesiog stebiu savo organizmą ir valgau tai, kas man tinka. Vitaminingiausi augalai kaip tik ne pietuose, o šiaurėje kur augalai kooperuojasi dėl išlikimo. Tropikuose augalai sukaupia daugiau cukrų – iš dalies todėl, kad jiems nėra didelio poreikio kooperuotis su kitomis gyvybės formomis ir visus susintetintus angliavandenius jie pasilieka sau. Tai tiek dėl vitaminų.

Atskleiskite kokį sveikuolišką pietų receptėlį.

Svetimais receptais sveikas nebūsi ;). O jei rimčiau tai ten kur prasideda receptai, pasibaigia sveikata. Gamtoje nėra receptų. Nusiskynei obuolį ir mėgaujiesi juo, perskėlei riešuto kevalą ir triauški jo riebų branduolį, išsirovei morką, nusiskynei rūgštynę ir t.t.

Žiemai, girdėjau, ketinote pasistatyti nedidelį 16 kv. metrų namelį iš molio ir šiaudų, mat, pasak Jūsų, be langų, šviesą pro stiklines duris įsileidžiantis namelis turėtų pakankamai gerai išlaikyti šilumą, kūrenti nereikėsią. Pasistatėte? Ir kaip, tikrai šilta?

16 kv išorėje. Viduje – devyni. Bet dar nepasistačiau. Kitąmet. Tačiau iki šiol miegam šienu dengtose indėniškose palapinėse be durų. Kol kas šilumos pakanka.

Šiltuoju metų laiku dieną naktį gyvenate po atviru dangumi, tiesa? Kaip dažnai iškišate nosį į lauką žiemą, juk gamta, sakykim, apmirusi, šalta…

Labai įvairiai. Šiemet labai daug vaikštom po apylinkių miškus, stebim gyvūnus. Jei labai prastas oras, stengiamės bent miegoti lauke, t.y. vigvame. O žiemą gamta kitaip gyva, pvz., lengviausia stebėti įvairius gyvūnus, nes ant sniego lengva rasti jų pėdsakus. Žiemojantys paukščiai belapiuose medžiuose kaip ant delno.

Kokia, Jūsų nuomone, žmogaus paskirtis, misija Žemėje?

Gyventi pilnatvėje ir tuo mėgautis. Tobulinti savo gyvenamąją aplinką, kad visiems šios planetos padarams būtų dar daugiau džiaugsmo, kad kuo daugiau jų čia tilptų.

Sportuojate?

Gyvenu aktyvų gyvenimo būdą, bet sportu neužsiimu. Tokių miesto triukų gamtoje tiesiog nebereik.

Tai ką veikiate per dienų dienas?

Trumpomis žiemos dienomis darbuojamės lauke – vežam maistą augalams, vaikštom po miškus, stebim gyvūnus, gamtos pokyčius, planuojam vasaros darbus, statybas, nes norisi vasarą atlaisvinti namą naujiems žmonėms. Ilgais vakarais užsiimame rankdarbiais, drožiam, gaminamės buities rakandus, bendraujame, žiūrime dokumentinius filmus apie gyvenimą gamtoje ir kitas eko bendruomenes, skaitome knygas.

Nuolat atvyksta žmonių besidominčių gyvenimu gamtoje, gamtine žemdirbyste, permakultūra, žaliavalgyste, statyba iš molio ar šiaudų. Tai vaikštau, pasakoju, kartais nuvažiuojam į aplinkines ekogyvenvietes pažiūrėti, kaip atrodo šiaudiniai ar kitokie alternatyvūs namai. Savaitgalius juokais vadinam darbo dienomis :). Per pastarąjį pusmetį gal tik savaite buvau vienas.

Iš kur gaunate pinigų, juk pragyventi, ypač žiemą, jų vis tiek reikia? Sakote, pragyvenate iš banke laikomo indėlio palūkanų, ar taip supratau skaitydama Jūsų „blog‘ą“? Koks gi tas indėlis tuomet? Tikiuosi, ne „Snore“…. :) Kada spėjote susikrauti? Kokios Jūsų mėnesio išlaidos šiltuoju ir šaltuoju metų laiku? Ką darytumėte, jei vieną dieną tie pinigai staiga baigtųsi? O jei tokio indėlio neturi, gal kitam ir žaliavalgiu, ekosodybos šeimininku nelabai išeitų tapti..?

Pradėjęs gyventi Vilniuje, pasiėmiau paskolą ir nusipirkau butą. Jį pardaviau tinkamu metu ir liko pinigų sodybai. Taip pat susitaupiau keturis metus dirbdamas mieste. Mano poreikiai maži.

Vasarą būna kad nei lito neišleidžiu, būna – išleidžiu kokį šimtą. Miestas tolokai, parduotuvių nėra, nėra kur leisti :). Žiemą iki trijų šimtų per mėnesį išleidžiu. Tiek pajamų šiuo metu gaunu kas mėnesį iš Vilniaus kredito unijos. Šiuo metu stengiuosi sau susikurti gyvenimą taip, kad nieko pirkti išvis nereikėtų. Didžiausi pinigai yra statyboms, leidimams, žemei… Jei viskas paruošta, užsiauginti maisto nėra sunku, tuo labiau jei nedirbi ir gali tam skirti savo laiką. Na ir dar, jei poreikiai nėra dideli.

Jei neturėčiau indėlio, tai nustočiau pirkti maistą, daugiau auginčiausi savo, daugiau rinkčiau iš gamtos. Arba mėnesį gal du užsiimčiau veikla kuri neša pelną (amatai, daržai, sodai, statybos ir t.t.). Ateityje planuoju dalį sodybos produkcijos (riešutus pvz.) parduoti tiems kam tokios produkcijos reikės.

Turiu kelias dešimtis draugų kurie neturi indėlių ir yra žaliavalgiai bei sodybų šeimininkai, dar ir nuo nulio jas įkūrę tuščiuose laukuose su šeimomis ir pavieniui.

Kažkada minėjote, kad svajojate surinkti visus norinčiuosius šalia kurtis į vieną vietą – pavyko? „Užderėjo“ daugiau kaimynų?

Dabar gyvename aštuoniese: šeima (su trim atžalom), 27 m.vaikinas, dar viena 27 metų mergina. Netoliese žemės nusipirko ir kuriasi jauna pora. Nuolat atvažiuoja žmonių ieškančių žemės, gauname daug laiškų iš norinčių gyventi panašiai, kurtis šalia. Bet kol kas tai tik bendruomenės užuomazgos. Dabar netoliese pardavinėja 25 ha sklypą. Jei susirinks grupelė žmonių, kurie jį nusipirks, tai jau ir bus visa ekogyvenvietė.

Kaip siūlote gyventi tiems, kurie negali ar nenori pulti į visišką natūralizaciją, vadinkime, kraštutinumą kaip Jūs? Pvz., prisiekusiam miestiečiui arba jame negrįžtamai užstrigusiajam. Ar yra koks aukso viduriukas, juk sveikata visiems vienodai brangi?

Jokio gyvenimo būdo neperšu. Visi renkasi tai, kas jiems geriausia. Bėda tik tame, kad pasirinkimas dabar labai menkas, trūksta informacijos. Kartais žmonės tiesiog nežino, kad galima gyventi kitaip. Patarčiau žmonėms mažiau vadovautis kitų nuomonėmis, o stebėti save: koks maistas tinka, koks ne, kokia savijauta. Ir nebijoti eksperimentuoti, bandyti, tikrinti.

Na, o jei tai per sunku, tai bent nebepirkti vitaminų, o atsivežti iš močiutės obuolių :).

Gyvenant tarp netikrų daiktų, idėjų, santykių, socialinių vaidmenų atlikėjų, statusų ir panašiai labai lengva pasiklysti, nebežinoti, kas yra tikra, kur gyvenimo prasmė. Tada kurį laiką ieškai, skaitai knygas, domiesi alternatyviais judėjimais, skaitai dvasinę literatūrą, išbandai įvairiausias sveikatingumo sistemas. Bet galų gale tikrumo paieškos gražina mus prie gamtos, jos dėsnių. Jei sugenda televizorius, jį reikia vežti pas meistrą, kad pataisytų. Bet jei įsipjauni į pirštą, užtenka palaukti kelias dienas, ir žaizda pati užgyja. Taip yra ir su žmogumi gamtoje. Pakliuvęs į natūralias prigimtines sąlygas žmogus savaime atsistato, pagyja visomis prasmėmis, tiek fiziškai tiek ir psichologiškai, tampa savarankiškas ir laisvas.

Skaičiau, kad lankėtės Indijoje, ką ten tokio atradote, kad išbuvote keletą mėnesių? Kur gyvenote, ką valgėte? Nebuvo kilusi mintis emigruoti visam laikui? Kokius svečius kraštus dar esate aplankęs?

Indijoje man trijų savaičių pakako, bet bilietai buvo tokiam laikotarpiui nupirkti, tai teko kažkaip tą laiką ten prastumti. Gyvenau hoteliuose, ašramuose. Laukinės gamtos ten beveik nėra – visur žmonės. Nebent kalnuose. Bet ten šlaitai. Kai būdamas kalnuose susiruošiau vieną naktį miegoti Himalajų džiunglėse – prisėlino pantera. Tai tokius dalykus po to praktikavau atsargiau, nes kito krašto gamtą pažinti reik laiko, mes ten svetimoki.. O miestų gyvenimas visur panašus: perki, parduodi, sėdi į autobusą ir važiuoji iš prekybos maistu vietos į nakvynės vietą. Bendrauji su žmonėmis, kartu keliaujančiais ir sutiktais pakeliui. Valgiau daug vaisių, gėriau cukrašvendrių sultis, išragavau ir tradicinę indų virtuvę. Išvados paprastos: indai kaip valgo tą ir turi, ligoninės prikimštos kaip ir pas mus, po pietų gatvėse vos vienas kitas praeivis, ne tik dėl kaitros, bet ir dėl pilno pilvo.

Tarnaudamas kariuomenėje esu buvęs Afganistane, lankęsis Prancūzijoje, Vokietijoje, Kirgistane. Trumpam esu užklydęs į Latviją, Lenkiją, Švediją, Ukrainą, Daniją. Bet kelionės manęs netraukia – tai panašiau į priverstines komandiruotes, kartais iš neturėjimo ką geresnio veikti. Sodyba man yra erdvė, kurioje galiu kurti ir realizuotis, kurioje esu kūrėjas, o ne vartotojas. Kurioje keliauju į gylį, o ne į tolį.

Ar turite gyvenimo draugę, gal žmoną? Ji irgi gyvena Jūsiškiu gyvenimo ritmu? Jei neturite, gal ieškote, o gal laukiate, kol pati ateis – juk, sakoma, uniformuoti vyrai traukia moteris it magnetas. Jūs – buvęs karininkas juk, tad tikiu, kad bent spintoje uniforma kabo. O jei dar geras virtuvės šefas… :)

Turiu… bet tai kažkoks netinkamas žodis, savininkiškas.  Kai tik pradėjom gyvenimą gamtoje – požiūriai į kai kuriuos dalykus skyrėsi, bet per kelerius metus turėjom laiko jiems išspręsti, išsiaiškinti, išbandyti praktiškai, rasti atsakymus. Kai kuriais klausimais ji dar radikalesnė už mane, pavyzdžiui, jos idėja buvo statytis vigvamą ir gyventi jame.

Šiaip, mes gerai vienas kitą pažįstame ir suprantame, palaikome. Pavyzdžiui, ji jau antra diena atsakinėja raštu į žurnalistų klausimus už mane :) (šito galite nespausdinti :))

Kaip į Jūsų gyvenimo būdą reaguoja šeima, draugai? Atvažiuoja paatostogauti ar pats dažnai lekiate į gimtąjį miestą (gal klystu?) Vilnių?

Įvairiai. Didžioji dalis draugų gyvena labai panašų gyvenimo būdą, kuriasi kitose ekobendruomenėse. Nors gyvena kitaip, bet mane palaiko, supranta, aplanko.

Artimiesiems sunkiau.

Tėvai gyvena tradiciniame Dzūkijos kaime ir jiems sunku suprasti įvairias inovacijas. Bet per tiek metų taip pat apsiprato. Aplankau juos kartą į metus.

Nesijaučiate veltėdžiu? :)

Ne. Darau, tai ką noriu, galiu ir kiek galiu.

Kokie didžiausi planai šiems metams?

Tai kad aš neplanuoju. Kiekviena diena atneša savo aktualijas. Gal pasistatyti namuką, o gal pirtį :), o gal prisidaiginti persimonų, sekvojų, kedrų, šilkmedžių.

Kokia Jūsų svajonė?

Mes ne svajojam, mes darom. Džiaugiamės mažais žingsneliais, o ne tolimom perspektyvom.

Tiesiog žinau kad viskas viskas bus gerai, žmonės ir visas pasaulis bus laimingi ir mes taip pat prie to prisidedame.

Simona Motužytė, 2012 m. sausis

Sveiki - rašysim atvirai :)…

Kai perskaitė klausimus, Tadas atidėjo jų atsakinėjimą po to, kai bus nuveikta kita - malonesnė veikla. Žurnalistai dažnai uždavinėja tuos pačius klausimus, kartais net specialiai pritempinėja atsakymus prie savo iš anksto susidarytos nuomonės ir norimos gauti informacijos. Kai kas susipranta, mūsų nebevargina, ir parašo straipsnius tiesiog susirinkę informaciją internete, nes jos ten pekankamai. Kalbėti tą patį per tą patį atsibosta. Žiūrėti ar skaityti – irgi. Labai retai kam nors išties įdomu, ką žmogus nori pasakyti savo gyvenimo būdu, kas jam pačiam atrodo svarbu. Tadas dažnai gauna pasiūlymų vesti paskaitas, filmuotis televizijoje, bet… tokiu atveju kviečia žmones atvykti pas save ir bendrauja su jais kaip su žmonėmis. Jei šie nesutinka, nukreipia pas panašiai gyvenančius draugus, kuriems patinka filmuotis, vesti paskaitas ir panašiai.

Tad vakare susirinkę aptarinėjom, ką ir kaip atsakinėt. Buvo pasiūlymas atsakyti tik į klausimus, kurie įdomūs, t.y, kurių žurnalistai dar nebuvo uždavę. Paskui aptarėm galimybę atsakinėti drauge (vakar vakare mes buvom keturiese, nors dabar po šiuo stogu gyvename aštuoniese). Per pastarąjį pusmetį Tadas vienas namuose buvo gal tik kelias dienas, bet žurnalistai niekad to neklausia, arba tiesiog nutyli. Gal ir gerai. Nes daugeliui sunkokai suvokiama, kaip žmogus gali po savo stogu priimti svetimus žmones, dalintis su jais viskuo ką turi ir nieko neprašyti mainais. Tad prisigalvoja nebūtų istorijų pagal savo suvokimo lygį… O mes čia gyvenam dėl to, kad mylim gamtą, norim gyventi gamtoje, darnoje su ja, ne tik iš jos imti, bet ir turtinti ją. Gamta yra natūrali gyvenimo forma. Ji atstato žmogų visapusiškai: tiek fiziškai, tiek psichiškai, tiek dvasiškai. Tai supranti kai išbandai.
Po neilgų diskusijų nusprendėm, kad atsakysiu aš, nes noriu. O vaikinai pasisiūlė mieliau paruošti malkų, nes praneša prastus orus.

Kas paskatino gyvenimą sostinėje iškeisti į vienkiemį?

Dauguma Tadą vaizduoja, kaip atsiskyrėlį žaliavalgį gyvenantį miške, ar kažkur nežinia kur. Tačiau jis nuo pat pradžių norėjo gyventi gamtos žmonių bendruomenėje. Buvo pradėjęs kurtis gal keturis kartus įvairiose Lietuvos vietose, jungtis prie įvairių eko bendruomenių, kol galų gale aplinkybės pakrypo taip, kaip jis nusipirko sodybą čia, ir neliko nieko kito, kaip kurti eko gyvenvietę aplink save. Kurti ne iš trūkumo - žmonių ar bendravimo, bet iš pilnatvės: kai pats pajunti kaip stipriai žmogų veikia gyvenimas gamtoje, kaip gydo ir atstato, norisi tuo pasidalinti ir su kitais. Na, žinoma, svarbu ir tai, kad šalia gyventų bendraminčiai. Ne tik tam, kad šalia netreštų ir nepurkštų laukų, nenuodytų gamtos, nekirstų miškų, nebaidytų medžiotojai žvėrių, bet ir todėl, kad taip yra gera. Gera kai tave supranta.

Civilizacijos pasaulis yra dirbtinai sukurtas pasaulis, dirbtinų daiktų ir idėjų pasaulis. Gyvenant tarp netikrų daiktų, idėjų, santykių, socialinių vaidmenų atlikėjų, statusų ir panašiai labai lengva pasiklysti, nebežinoti, kas yra tikra, kur gyvenimo prasmė. Tada kurį laiką ieškai, skaitai knygas, domiesi alternatyviais judėjimais, skaitai dvasinę literatūrą, išbandai įvairiausias sveikatingumo sistemas. Bet galų gale Tikrumo paieškos gražina mus prie gamtos, jos dėsnių. Jei sugenda televizorius, jį reikia vežti pas meistrą, kad pataisytų. Bet jei įsipjauni į pirštą, užtenka palaukti kelias dienas, ir žaizda pati užgyja. Taip yra ir su žmogumi gamtoje. Pakliuvęs į natūralias prigimtines sąlygas žmogus savaime atsistato, pagyja visomis prasmėmis.

Gamtoje žmogus tampa kūrėju, o ne vartotoju.

Žmogui reikia nedaug – pavalgyt, kai šalta apsirengt, nusipraust, ir kad miegan ant galvos nelytų. Čia plati tema… labai plati. Kas vyksta, kai žmogus gyvena gamtoje..

Pakeisti gyvenimo būdą turbūt buvo sudėtinga? Ar tai nebuvo tam tikras maištas ir prieš visuomenę, šiuolaikinį supratimą į žmogaus gyvenimą - mokslai – darbas – karjera – šeima ir t.t.

Maišto nebuvo. Norėjosi tiesiog gyventi taip, kaip patinka, kaip gera. Gyventi jaučiant gyvenimo prasmę, matant perspektyvas, suvokiant, kad ne kenki žemei ir gamtai, ne ją terši, bet jai padedi.

Papasakokite plačiau apie žaliavalgystę. Kodėl Jūsų netenkino tarkim vegetarizmas/veganija? Kaip jaučiatės valgydamas žalią maistą? Ar užtenka energijos?

Gamtoje nėra nei virto nei kepto maisto. Žmogui skirta maitintis gyvu maistu ir daug įvairiausių tyrimų tai patvirtina. Praktika taip pat. Pavyzdžiui, viena mūsų bendruomenės narė sirgo bronchinės astmos forma. Ji negalėdavo naktimis miegoti nuo dusulio. Tapus žaliavalge, liga savaime praėjo. Tokių istorijų daugybė. O pasveikimas ją paskatino labiau pasidomėti natūraliu gyvenimo būdu. Dėl to ji vasarą apsilankė pas Tadą ir nusprendė prisijungti prie bendruomenės.

Vegetaru buvau keletą metų. Vegetarizmas ir maisto derinimas man padėjo atsikratyti virškinimo problemų, skrandžio ligų. Tačiau tada mane pasiekė informacija apie žaliavalgystę. Pasidomėjus labiau pasidarė visiškai aišku, kad toks maitinimosi būdas yra sveikiausias, praktiškiausias ir ekologiškiausias, nes arčiausiai natūralaus, mažiausiai kenkia gamtai ir kūnui, tad neliko nieko kito, tik išbandyti. O išbandžius – ir likti žaliavalgiu.
Energijos tikrai užtenka. Didžioji dalis žmogaus energijos yra sunaudojama būtent maisto virškinimui, todėl pavalgius norisi pailsėti, pagulėti.. Valgant žalią maistą to beveik nebūna (nebent persivalgai). Kiekvienas žalias produktas turi enzimų, tam tikrų medžiagų padedančių jį suvirškinti. Tačiau kaitinant enzimai žūva, ir žmogaus kūnas priverstas virškinimui naudoti savo resursus, taip pat nukenksminti kaitinant maitą atsiradusius junginius. Šios priežastįs ir lemia apsunkimą po “tradicinių” pietų. Valgant žalią maistą energijos netgi daugiau. O ir mintys skaidresnės, protas aiškesnis. Tai pastebiu ne tik aš. Pvz.vienas iš Lietuvos karate čempionų taip pat žaliavalgis.

Turite bendraminčių? Kaip vertinama žaliavalgystė Lietuvoje ir pasaulyje? Kaip reaguoja jūsų artimieji, draugai?

Kai Tadas pradėjo žaliavalgiauti, žaliavalgystė Lietuvoje nebuvo populiari, jis buvo vienas iš pradininkų. Tačiau dabar didelė dalis draugų yra žaliavalgiai. Lietuvoje yra žaliavalgių forumai, grupės facebooke, Vilniuje yra Žalio maisto restoranas. Dalis mūsų bendruomenės narių yra ar bent bando tapti žaliavalgiais. Pasaulyje, ypač JAV, iš žaliavalgystės padarytas kultas. Žmonės gaminasi žaliavalgiškas picas, spagečius, organizuoja milžiniškus koncertus, daro biznį. Tačiau tokia žaliavalgystės kryptis yra tas pats vartojimas, tik mažiau kenksmingas žmogui.

Yra įvairių požiūrių į žaliavalgystę, kaip ir į bet ką kitą. Vieni mokslininkai kalba, kad skrandžiui ir plonajam žarnynui reikalingas gyvas maistas, o storajam žarnynui – augalinis, kad maistas būtų gerai virškinamas ir įsisavinamas, tad žaliavalgystė geriausia mitybos forma. Kiti gąsdina, kad mes genetiškai prisitaikėme prie virto maisto, kad ims stigti medžiagų ir pan. Tačiau iš praktikos pastebėjau, kad valgant virtą maistą ir valgant žalią maistą organizmas dirba visai skirtingu režimu ir taisyklės kurios galioja valgant virtą maistą, visai netinka valgant žalią.

Žmonių požiūriai labai skiriasi. Dalis žmonių į Tadą (ir į gamtos žmones - mus visus) žiūri kaip į mokytoją, naujų kelių atradėją, ar tiesiog tikrą atvirą žmogų, kuris nebijo būti savimi, eiti savo keliu. Jie atvažiuoja čia pailsėti nuo miesto, šurmulio, pabūti, pasimokyti gyvenimo gamtoje: gamtinės žemdirbystės, ekologinės statybos, žaliavalgystės, gamtos pažinimo ir pan. Kiti į Tadą ir mus visus žvelgia kaip į keistuolius, tradicinės visuomenės marginalijas, degraduojančius visuomenės atstovus. Viskas priklauso nuo požiūrio taško. Gamta ar kultūra. Tie kurie nesupranta vertybių, kuriomis remiamės, atvykę mato neprižiūrėtą aplinką (o ne natūraliai atsistatyti paliktą gamtą), organinių atliekų kalnus, o ne mulčą medeliams ir augalams, seną sodybą su neprižiūrėtu bebaldžiu kambariu, skurdą, o ne tiesiog mažus poreikius. Daiktų čia nedaug. Bet jie tikri, savi, o atliekų beveik nėra, viskas panaudojama.

Žaliavalgystė jau tūkstančius metų nėra būdinga žmonėms. Kaip manote, kodėl pirmykščiai žmonės vis dėlto jos atsisakė, pasirinkdami kitus maisto gaminimo būdus?

Va čia įdomus klausimas :). Įdomus, nors ir teorinis :). Į šitą klausimą telpa visa žmonijos istorija. Greičiausiai pokyčiai vyko lėtai, kintant žmonių sąmonei, gyvenimo būdui, gamtinėms sąlygoms, vertybėms. Bet svarbiausia yra visai ne tai kaip žmonės atėjo iki tokio taško, kad daugybė kenčia nuo begalės ligų, serga nors daug dalykų išvengtų pakeitę valgymo įpročius, bet vis tiek nesugeba iš to išsivaduoti. Svarbu yra kaip iš tokios situacijos išeiti. Kaip padėti žmonėms susivokti ir realiai pasikeisti.

Papasakokite apie dabartinį gyvenimą sodyboje. Ką auginate, ką norėtumėte auginti, kas auga ir t.t.

Dabar gyvename aštuoniese. Tadas nuolat siūlė jį aplankyti atvykstantiems smalsuoliams tiesiog tvarkytis kurį nors laisvą kambarį jo sodyboje, gyventi, pirkti žemę šalia ir gyventi. Šiuo pasiūlymu pasinaudojo šeima (su trim atžalom), 27m.vaikinas, mama su dvimete dukra, dar viena 27 metų mergina.

Visi telpam. Dienomis darbuojamės lauke, vaikštom po miškus, stebim gyvūnus, gamtos pokyčius, planuojam vasaros darbus, statybas, nes norisi vasarą atlaisvinti namą naujiems žmonėms. Ilgais vakarais užsiimame rankdarbiais, amatais, gaminamės buities rakandus, bendraujame, žiūrime dokumentinius filmus apie gyvenimą gamtoje ir kitas eko bendruomenes, skaitome knygas.

Sodyboje auga keli šimtai rūšių augalų. Tikslas yra sukurti kuo didesnę bioįvairovę. Lietuvos gamtinėmis sąlygomis ji didžiausia brandžiame ąžuolyne. Tačiau Tadas, pusiau juokais sako, kad Pasaulyje didesnė bioįvairovė yra sekvojų miške. Bet čia tolimi planai.

Ar to, ką pats užauginate, užtenka kasdien prasimaitinti? Iš ko gyvenate? Kaip sekasi tvarkyti buitį?

Šiemet užsiauginome daug moliūgų ir cukinijų, šiek tiek griežčių, burokėlių, pupų, saulėgrąžų, žirnių, bulvių, morkų, kukurūzų. Sodas davė obuolių, kriaušių, serbentų, agrastų.. Savo erdvėje ir apylinkėse rinkomės laukines žoles, žemuoges, avietes, riešutus, grybus. Vienam žmogui to kaip ir pakaktų. Bet padaugėjus gyventojų kai kuriuos produktus tenka pirkti, daugiausia riešutus, saulėgrąžas, datules ir kai kurias daržoves.

Tadą daug kas kritikuoja, kad jis neužsiaugina pakankamai pramisti, arba, pavyzdžiui, pomidorų. Bet iš tiesų į gamtą čia stengiamasi įsiklausyti, rasti geriausius variantus, mažiausiai jai pakenkiant. Dar daug laiko užima eksperimentai. Norėtume kultūrinius augalus introdukuoti į laukines sąlygas, panašiai kaip padarė permakultūros Europoje pradininkas austras, Sepas Holceris. Be to šiltuoju metų laiku Sodyboje nuolatos būna lankytojų, su kuriais bendraujama, dalinamasi patirtimi ir pan. Tai užima daug laiko. Bet būna ir tokių kurie patys atvyksta ir pasodina daržą, kol Tadas bendrauja su kitais :).

Žaliavalgystė įdomi, nes čia daug erdvės kūrybai. Nuolat sugalvojam naujų receptų pagal tai, kokius produktus duoda gamta. Pavyzdžiui, dabar dienos racionas maždaug toks: ryte – obuoliai, pietums – vakarienei cukinija ar moliūgas maltas su datulėmis, arba moliūgas maltas su saulėgrąžomis ir įvairiomis nesmulkintomis daržovėmis. Kartais riešutai. Druskos mes nevartojame.

Ar negalvojate įkurti žaliavalgių bendruomenės?

Ji jau pati įsikūrė. Savaime J Ir beje, Lietuvoje nėra vienintelė. Dzūkijoje yra dar viena eko bendruomenė, kurioje savaime taip nutiko, kad šalimais gyvena keli žaliavalgiai :).

Ar neliūdna vienam tarp miškų? Galbūt gyvenate ne vienas – turite artimą žmogų.

:) Labai liūdna :) ;)

Ko Naujaisiais Metais linkėtumėte sau ir visiems žmonėms?

Klausyti savo širdies ir būti savimi.

Atvažiuokit į svečius :)

Gintarė 2012 m. sausis

Tado Lomano „tūkstančio žvaigždučių viešbutyje” nėra lovos, TV ir aptarnaujančio personalo. Čia kartais šmirinėja lapės, o kelių hektarų plote aplinkui stiebiasi „Rojaus sodas”.

Atgal į gamtą

Europoje ekogyvenvietės jau nebe naujiena, didžiausiose susiburia tūkstantis ir daugiau žmonių. Lietuvoje ekobendruomenės, bėgančios nuo miesto taršos ir streso, dar tik kūrimosi stadijoje. Buvęs vilnietis Tadas Lomanas tikisi, kad viena iš jų susikurs ir Molėtų rajone.

Ekstremaliai pakeisti gyvenimo būdą Tadas nusprendė prieš ketverius metus. Baigęs karo akademiją ir sėkmingai dirbęs krašto apsaugos sistemoje, atsargos karininkas metė darbą Sausumos pajėgų štabe ir atsikraustė į savo sodybą Molėtų rajone.

„Jaučiuosi stipresnis nei anksčiau”, - sako žaliavalgis Tadas Lomanas

Prieš tapdamas žaliavalgiu, Tadas šešerius metus maitinosi vegetariškai, o dabar nevartoja ir pieno produktų, jo mitybos racioną sudaro tik termiškai neapdorotas augalinis maistas: daržovės, riešutai, laukinės žolės, daiginti grūdai. Geria šaltą vandenį ir arbatai nepliko žolelių. „Gamtoje nėra verdančio vandens, o didelis troškulys manęs nekamuoja. Troškulį jaučia tie, kurie prisikerta bulvinių blynų”, - paaiškina natūralų gyvenimo būdą išpažįstantis pašnekovas. Maždaug pusė jo maisto raciono sudaro augalai, surinkti iš aplinkui plytinčios kelių hektarų pievos: šalpusnių lapai, kiaulpienės, rūgštynės, dilgėlės, gysločiai, jonažolės, kraujažolės ir kitos žolės. Jas maišo su daržovėmis bei vaisiais ir gamina vitaminingą tyrę. Pagrindinis maistas - salotos, į kurias įpjausto morkų, kopūsto, pomidoro, agurko, prideda kmynų, laukinių žolių, užpila „majonezu”, pagamintu iš maltų linų sėklų, sumaišytų su citrinų sultimis ir vandeniu. Iš tokio maisto 29-erių vyras patikina gaunąs pakankamai energijos. Kokį kartą per metus žaliavalgis neatsispiria pagundai užkirsti „civilizuoto” maisto: bulvinių blynų ar sūrio. „Jeigu labai nori ir yra sąlygos, paragauji, bet paskui gauni reakciją, po kurios praeina noras valgyti tokį maistą. Persivalgęs jaučiuosi apsinuodijęs, panašiai, kaip per pagirias, kol organizmas išsivalo ir sugrįžta į jam įprastą ritmą”, - dėsto Tadas. Radikaliai pakeitęs mitybą, prisipažįsta atsikratęs anksčiau kamavusių lėtinių sveikatos sutrikimų, beveik dešimtmetį rimčiausia jo persirgta liga - sloga. Žaliavalgis sako nemanąs, kad tūkstantmečiai pakeitė žmogaus genetiką. „Pagal fiziologiją mes prisitaikę valgyti natūralų maistą ir organizmas jį maksimaliai pasisavina. Termiškai apdorotame maiste susidaro apie 20 proc. junginių, kokių gamtoje niekada nebuvo, o organizmas turi prisitaikyti tuos nuodus suvirškinti. Aš nepritariu nuomonei, kad mes per tūkstančius metų pakitome genetiškai ir jau esame kitokie, galime vartoti virtą ar keptą maistą. Jeigu taip būtų, ligoninės nebūtų perpildytos. Vėžys, peršalimo ir kitos ligos rodo, kad mūsų organizmai priešinasi tam, ką žmonės laiko natūraliu. Per 10-20 metų priprantame prie virto maisto, atsiranda psichologinis prisirišimas, kaip prie narkotikų. Skirtumas tik toks, kad nuo kokaino organizmas „sudega” per 10 metų, o nuo netinkamo maisto - per 40-50 metų”, - sako ekosodybos šeimininkas.

Rojaus sodas ir tinginio daržas

Kelių hektarų pievoje šalia namų medžių dar beveik nematyti. Išdygusius sodinukus užgožia dvigubai aukštesnės piktžolės. Po keliolikos metų čia turėtų žaliuoti neįprastas sodas: šalia ąžuolų auga abrikosas, obelys, kadagiai, lazdynai, migdolai, graikiniai riešutmedžiai. Tręšiami organinėmis atliekomis riešutai turėtų derėti po 7 metų. Kitapus kelio kūdrą juosia alyvos, šermukšniai, liepos, bukmedžiai, radastai, agrastai, serbentai, šilkmedžiai, trešnės, vynuogės, raugekšniai, lietuviški kiviai - aktinidijos. 8 hektaruose aplink sodybą auga apie 300 rūšių augalų, įskaitant ir vandens žoles. Gamtine žemdirbyste užsiimantis Tadas sako, jog spėti visus augalus prižiūrėti būtų utopija, augalai papildydami ekosistemą, augina vienas kitą. „Neauginu medžių, kurie atitiktų kažkokius standartus ir vėliau taptų lentpjūvės produkcija, todėl jie auga natūraliai, kaip augtų gamtoje”, - sako neįprasto sodo augintojas.

Tado iškastoje kūdroje veisiasi daug žuvų, tačiau jų funkcija - palaikyti ekosistemos pusiausvyrą, todėl vandens gyventojos tampa ne žaliavalgio, o erelio žuvininko pietumis.

Pagrindinis dienos patiekalas - daržovių ir žolių salotos. Autorės nuotr.

Dalį žemės šalia sodybos Tadas paliko bendraminčių reikmėms, seminarams. Kitoje kelio pusėje kuriasi erdvę sau, kurioje pažįsta kiekvieną augalą. Dar keli hektarai palikti augti natūraliam miškui - asmeniniam sodybos šeimininko „draustiniui”.

Gamtinė žemdirbystė kol kas naujas dalykas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tadas, vienas iš jos pradininkų šalyje, vertina šios technologijos natūralumą ir sako, kad pagal gamtinės žemdirbystės principus auginami sodai ir daržai reikalauja minimalios priežiūros.

Dalį vaismedžių jis tręšia organinėmis atliekomis ir apdeda šienu. „Nereikia organinių medžiagų kompostuoti atskirai dėžėse, nes fermentuojantis organikai išsiskiria angliarūgštė, o normaliomis sąlygomis miške tai sudaro 70 proc. augalų mitybos. Jeigu augalas jos negauna iš žolės, jis gyvena „ant konservų” - komposto. Kai kurie sodininkai daro dar blogiau, nes augalui neduodama net „konservų”, o išpurena plyną lauką ir pripila chemijos”, - gamtinės žemdirbystės pradžiamokslį išdėsto Tadas.

Tokiu pat principu jis augina ir daržoves. Šiemet jas sodino vėlai - liepos mėnesį, prieš tai kelis mėnesius praleido Indijoje.

Pievoje, braidydamas po dilgėles, gali netyčia užminti ant pupų ar pomidorų. Tiesa, yra ir „kultūrinis” daržas, kuriame mažiau žolės ir daugiau daržovių - geltonuoja moliūgo galvos, auga morkos, burokai ir kt. Gamtinės žemdirbystės technologija paprasta: rudenį į dirvą prikraunama maždaug metro sluoksnis šieno, o pavasarį šieną praskiri ir pasodini sėklą į dirvą. Augimą paspartina organinės atliekos, tačiau papildomai tręšti nebūtina, kaip ir ravėti bei laistyti (jei nėra sausros). „Toks daržas - tinginio svajonė, bet būtų gerai, kad nereikėtų dar ir retinti augalų”, - tobulo daržo modelio neišsižada Tadas.

Mėnesio biudžetas - 300 Lt

Tado miegamasis iki pirmo šerkšno yra pieva po atviru dangumi. Čia stebi pamiškėje dažnai užklystančias stirnas, lapes, briedžius ir žvaigždes danguje. Kai lyja, slepiasi paties pasigamintoje palapinėje - jurtoje, o į trobą persikrausto tik žiemą. Šalia jau paruošta vieta kito namelio statybai. Tadui didelio namo žiemą kūrenti neapsimoka, todėl šaltajam sezonui jis ketina pasistatyti nedidelį 16 kv. metrų namelį iš molio ir šiaudų. Be langų, šviesą pro stiklines duris įsileidžiantis namelis turėtų pakankamai gerai išlaikyti šilumą, todėl kūrenti nereikėsią. Biudžetas sumažės, nors ir dabar komunaliniai mokesčiai nesuryja nė šimtadalio to, ką tektų mokėti gyvenant standartiniame miesto daugiabutyje. Tadas naudojasi kompiuteriu, tačiau neturi viryklės, lovos, televizoriaus ir šaldytuvo, nes vasarą vaisius ir uogas valgo tiesiai nuo krūmų, o žiemą - „atidarai langą ir šaldytuvą atstoja visi 8 hektarai aplink namą”. Atokioje sodyboje gyvenantis vyras sako pragyvenąs iš banke laikomo indėlio palūkanų, o jo poreikiai minimalūs: per mėnesį savo reikmėms išleidžiantis iki 300 litų. Už elektrą per mėnesį sumoka apie 5 Lt, litą - už mobilųjį telefoną, 9 Lt - už internetą ir 100 Lt per metus sudaro žemės mokestis. Kitos išlaidos - daržovėms, riešutams, nes savo užauginamų neužtenka.

Socialinio draudimo mokesčio vyras nemoka ir nesupranta, kodėl turįs mokėti už tai, kuo nesinaudoja. „Mokėdami sveikatos priežiūros draudimą nuėję į polikliniką vis tiek sumokame už tyrimus. Realiai aš jokių paslaugų negaunu, o jeigu man reikės, tada susimokėsiu, turi būti pasirinkimo teisė”, - įsitikinęs žaliavalgis.

Ekologiški savaitgaliai

Persikėlus iš Vilniaus į Molėtų rajono kaimą, kuriame - vos keturios sodybos, Tadui sunkiausia buvo apsiprasti su bendravimo trūkumu, pirmaisiais metais jį kompensuodavo beveik kiekvieną savaitgalį važinėdamas į Vilnių susitikti su draugais.

Lietuvoje yra apie 10 besikuriančių ekogyvenviečių, didžiausioje nuolat gyvena 4 šeimos. Yra ir gausesnių ekogyvenviečių, tačiau žmonės ten lankosi kartą per mėnesį ar praleidžia savaitgalius. Kuo ekogyvenvietė skiriasi nuo kitų gyvenviečių? „Gyvenimo būdu, stengiamės gyventi arčiau gamtos, nežalojame jos ir atkuriame. Tai mano požiūris, o šiaip, kiek yra gyvenviečių ar ekosodybų, tiek supratimų, kas tai yra ekologiška.

Man gyvenimas tokioje aplinkoje yra būdas eiti atgal į gamtą. Būti gamtoje, miegoti po atviru dangumi ir t. t.”, - savo požiūrį atskleidžia Tadas. Anot jo, ekologijoje nebūna vien tik grožio. Tai, kas turtina gyvenimą, pakelia gyvybingumą, tas yra gražu. Tai, kas mums tinka, naudinga ir gerina gyvenimą, yra gražu. Kuo daugiau žmonių, kultūrų, augalų, tuo geriau.

Kraštutiniai pasirinkimai sukelia didesnę reakciją. „Jei nori būti kraštutinai laimingas, rinkis kraštutinius variantus. Jaučiuosi stipresnis nei prieš kelis metus dirbdamas kariuomenėje”, - pasirinktą gyvenimo būdą komentuoja žaliavalgis.

Filosofinis reziumė

Visi žmonės nori, kad aplinka būtų saugesnė. To siekiate dėl savęs ar gelbėjate pasaulį?

Išsaugok save ir išgelbėsi pasaulį.

Kuo iš tikrųjų domisi žmonės per paskaitas, ar susidomėjimas ekologija nėra trumpalaikis ir paviršutiniškas mados reikalas?

Visi žmonės nori būti laimingi. Jeigu nuoširdžiai šneki, žmogus atsiliepia. Jei žmogus patenkintas savo gyvenimu, jis neis ieškoti paskaitų. Atvažiuoja žmonės, kuriems neužtenka to, kad jie sėdi mieste, daro karjerą arba nenori jos daryti ir ieško alternatyvų, kaip šioje kapitalistinėje sistemoje gyventi. Tada žmonėms pasakoji apie tokį variantą - gal patiks, nes man tai patinka.

Esate filosofas ar karininkas?

O kuo vienas kitam trukdo? Aš dar ir botanikas, gydytojas, poetas arba gal greičiau - kūrėjas, aš kuriu erdvę: piešiu gyvais augalais, rašau gyvus eilėraščius medžiais, gyvūnais, gėlėmis ir formuoju aplink save erdvę. Ten nereikia muzikos, nes groja vėjas, pūsdamas pro lapus, šokinėja žiogai ir gieda paukščiai. Tiesiog viską reikia pastebėti ir neapsiriboti vien popieriumi, ant kurio lieka tik sustingusiais dažais nupieštas paveikslas.

Mums užkabina daug surogatų: pakiša kažkokią veiklą, kaip vaikams barškaliuką, vietoj tikrų dalykų.

Jei visi taps menininkais, kas pagamins produktą: lydys geležį, siūs, keps, gamins detales?..

Žiūrint natūralistiškai, kiekvienas gyvūnas viską pasidaro pats. Jie gyvena simbiozėje su kitais gyvūnais, bet visi tos rūšies gyvūnai daro tą patį. Visos stirnos kramto žolę, graužia medžius, poruojasi, veda vaikus…

Žmonės prisigalvoja specializacijų: vienas gamina batus, kitas - ratus ir vienas kitam pardavinėja.

Prieš 100 metų visi mokėjo viską, gal vienas gamindavo gražiau, bet kiekvienas mokėjo tai, ko jam reikia. O dabar gyvename dideliu tempu, reikia, kad viskas būtų daroma greitai, kokybiškai, dideliais kiekiais. Dabar batus gamina sėdėdami prie konvejerio ir spaudydami mygtukus, kūrybiškumas dingsta. Aišku, kompiuterio nepasigaminsi, bet klausimas, ar jo iš viso reikia?

Kokia jūsų svajonė?

Mano svajonė gauti persimono sodinukų iš Italijos, nes sėklos džiūsta. Dar svajoju savo sode pasodinti sekvojų - didžiausių pasaulyje medžių, užaugančių iki 130 metrų aukščio.

Jei žmogus maitintųsi natūraliai, kokia teoriškai galėtų būti vidutinė jo gyvenimo trukmė?

Tai priklauso ne tik nuo maisto, svarbu, ką jis veikia. Jis gali valgyti geriausią maistą, bet ištisai sėdėti, persidirbti ar stresuoti. Gerontologija nagrinėja šiuos dalykus, pvz., pasaulyje yra gyvūnų - kai kurie moliuskai, sausumos vėžliai, kurie auga, bet jų ląstelės nesensta. Moliuskai sulaukia apie 400 metų, bet po to žūva nuo kitų veiksnių. Yra pasvarstymų, kad žmogus gali gyventi pusantro tūkstančio metų, bet tegul parodo man tokį žmogų… Klausimas be atsakymo.

Gyveni, kol gera gyventi. Problema ta, kad netinkamai maitindamiesi per anksti sudeginame savo kūną. Bet psichologiškai irgi turi nepavargti, nesustabarėti.

Ar sustabarėjame todėl, kad jau viskas atsibodę, matyta, patirta?

Todėl, kad neteisingai žiūrime į pasaulį. Žmonės įsikimba vienos profesijos, galiausiai tą veiklą išsemia ir įstringa šiame žaidime. Reikia žaisti su gyvais dalykais, kurie yra beribiai ir tobulėja.

Kas gali garantuoti, kad neįstrigsite žaidime ir neatsibos, ką darote? Kai visi norimi augalai bus pasodinti, užauginti, žvaigždės suskaičiuotos.

Atsiras naujų žvaigždžių. Augalai tobulėja, keičiasi, mutuoja. Galima atkurti augalus, kurių nėra. Prieš ledynmetį Lietuvoje buvo kitokia flora, dabar daugelis rūšių yra išstumtos ir jas galima atkurti. Dabar augalus sodinu ir auginu pats, o paskui augins kiti. Tai unikalus sodas, dar daug metų bus ką veikti.

Kristina Sakaitė

Nuoroda peržiūrėti reportažą:

(filmuota 2011-02)

How would you fare solely on a raw diet from nature’s yield? Does munching on leaves, shoots, stems, roots and bark from forbs and trees sound appetizing to you? Or maybe wild grains and grasses, fungi, fruits, nuts and berries are more appealing? For Tadas Lomanas, this type of diet of nature ‘in the raw’ is his food of choice. Tadas is best described as a pioneer of raw wild foods, a minimalist, poet, musician, naturalist, permaculturist or maybe even an ascetic. His passion is to fuse and harmonize with nature by living intimately within it. Tadas finds much delight from his extremely austere lifestyle and from his process in obtaining a body-mind transformation. By observation and experimentation, he is figuring out the effects of various wild raw foods upon his mental, physical, and spiritual self.

Primarily due to a digestive problem, Tadas turned to vegetarianism at the age of 19. He graduated from the Lithuanian Military Academy and during his 5 years of military service, he began to read and self-reflect. He read publications about raw foods, but also consumed the series of books written by Vladimir Megre, The Ringing Cedars of Russia (Megre’s works are known worldwide. http://en.wikipedia.org/wiki/Vladimir_Megre). Megre’s books focus on the philosophies of a mystical woman name Anastasia. Her ideologies were based in the power of nature, ecology, and the development of back-to-the-land communities or eco-villages that included a good measure of conservative family values.

Tadas incorporated much of Megre’s ideas into his austere lifestyle. He escaped the noise and stress from city living and bought 8 hectares of fields and forests, upon which sits a rustic cottage, small pond, garden, and apiary. Located 50 kilometers (31 miles) north of Vilnius near the village of Giedraiciai, here is where Tadas has submerged himself for the last 3 years. Although during his first year he went back and forth from the city and succumbed to his weakness for sweets, Tadas began a regime of eating mostly fruits, herbs, honey, and nuts.

Each year he pushes his limits. Tadas makes various concoctions of ‘herb cocktails’ (observe ‘herb cocktail” in the making on YouTube: http://www.youtube.com/watch?v=7ZeAJsD6s9w ), with ingredients, to name a few, from sorrel, plantain, dandelion, ferns, nettles, yarrow, St. Johns wort, maple leaves, bent grasses, and apples. He believes plant cellulose absorbs and removes toxins, and restores intestinal micro flora. Not only has his physical health improved, but Tadas states that his emotional health has been heighted to a more stable and amplified good mood.

Tadas’s harmony with nature has been a spiritual experience. He believes that God is in nature, so to respect and live harmoniously with the laws of nature is to be part of God’s graces.

In the warmer months, Tadas lives in a tent, bathes in his pond, and harvests wild foods. He has cultivated a small apiary, juvenile walnut forest, and a small garden, although his gardening style is unconventional; he scatters seeds and nothing more, leaving the plants to survive on their own.

Now it is mid-December, with evening lows dipping to 8 degrees F and outside the ground is covered with snow. Experimenting with human-hibernation, Tadas does not heat his cottage, although he affords himself the amenities of electricity for light, to charge his mobile phone, and to power his computer. He sleeps most of the day and rarely goes outside, only on occasion to harvest some pine needles or tree buds. During the winter, he never drinks any liquids, only water with honey, which he claims is once a month. His food intake for this particular day was 10 apples and a head of cabbage, plus the dried pumpkin, apricots, dates, and hazelnuts we shared during my interview. A friend had brought Tadas supplies from Vilnius, which included carrots, apples, raw peanuts, walnuts, cabbage, persimmons, and bananas. Understanding that he is still connected to the technological system, Tadas sees each year as one step closer to his goal of completely detaching from it. The motto to think globally and act locally, which he gleaned during his attendance at the Copenhagen Climate Conference, is what Tadas believes everyone must responsibly do to the best of their abilities. Tadas Lamanas is a stellar representative of one who treads tenderly on the earth while living robustly as an example for others to consider.

Posted by Kimberly Fox at 2010.12.14
THE ORIGINAL HOE - Food Trek project

Nuoroda peržiūrėti reportažą:

(filmuota 2010-11)

1. Kas tau pačiam yra žaliavalgystė?
Hm… Vienas iš daugelio teisingo arba kitais žodžiais – natūralaus gyvenimo dėsnių, šiuo atveju labiau su mityba susijusių.
2. Tikiu, kad tai nėra vien gyvenimas pagal kažkokią teoriją, kur galima valgyti taip ir anaip ar elgtis atitinkamai.
Teks nuvilti, bet išdalies tai būtent taip ir yra :). Visose gyvenimo srityse galima surasti ir nusakyti pagrindinę idėją. Žaliavalgystė taip pat ne išimtis. Aš tikiu, kad Kūrėjas visą Visatą ir žmogų sutvėrė iš karto tobulus, kad Žemės planeta žmogui yra rojus ir žmogaus paskirtis šioje Visatoje yra kurti ir mylėti, kad žmogui neskirta rūpintis savo gyvasties palaikymu ir konfortu – šie dalykai mums padovanoti nuo pat pradžių ir tereik nuo to nenusigręžti, nepasimauti ant technokratinių saldainiukų. Va čia teorija, o praktika yra tokia, kad mes ant tų technokratinių kabliukų jau nuo pat gimimo pamauti ir dabar maustome savo vaikus, taigi aš (ir ne tik) siūlau žmonėms sugrįžti į tikrąjį pasaulį, į gamtą, rojų, natūralumą, tikrąją prigimtį ir t.t., nesvarbu kaip tai bepavadinti, o tam, kad nebūtų per didelis šuolis per prarają, tai siūlau dabartines technologijas, kurios niokoja tobulą Dievo kūrinį – gamtą ir visą visatą, pakeisti gamtos technologijomis. Čia būtų toks tarpinis variantas šių dienų žmonėms, pripratusiems prie technokratinės gyvybės palaikymo sistemos (tuo pačiu ir konforto palaikymo sistemos :) ). Tarkime vietoj eilinio maisto papildų arba vitaminų buteliuko, nuvykti pas mamą ar močiutę į kaimą ar sodą ir parsigabenti pintinę natūralių obuoliukų. Čia pradžiai, o toliau tai kas ieško tas randa ir tikslą pasiekia tas kuris jo siekia :).
3. Ko nėra parašyta knygose žaliavalgiams, ką atradai juo tapęs?
Knygose yra parašyta labai daug, nes knygų apie tai yra begalės, bet taip pat labai daug dalykų jose ir neparašyta ir aš čia tikrai neišvardinsiu ko ten nėra, nes reiktų dar vieną knygą rašyti, o to tikrai nedarysiu. Yra tokia viena labai gera knyga, kai kas ją vadina Kūrėjo knyga, Gyvąja knyga, Knyga su linksmomis raidėmis, o iš esmės tai visas mus supantis Dievo kūrinys, gyvos Jo mintys, kurioms suteikta forma ir gyvybė, jas galima stebėti – skaityti, semtis žinių ir džiaugtis visa šia harmonija ir grožiu. Šioje „Knygoje“ yra visa mums reikalinga informacija, beprotiškas informacijos kiekis, ir kas svarbiausia, informacija šioje knygoje neiškraipyta tarpininkų ir pranašų, kurie neaišku ką, kodėl ir iš kur atnešė. Tai va, siūlau visiems „pasiskaityti“ šią knygą.
Dabar nepamenu ar prieš žaliavalgystę ar jos metu, bet debesys danguj beproto gražūs ir saulė nuostabiai kas rytą tviska auksu, girdžiu kaip mano sodo obelys nuo svorio traška, pavasarį kamanės dūzgia prie agrasto ir visa kas įgavo tikrą prasmę, nebesinori vaisių blizgančių nuo vaško…
4. Prieš tapdamas žaliavalgiu buvai vegetaras (pataisyk jei klystu, žaliavalgiauji 3 metai) – kaip pasikeitė sveikata perėjus iš „mėsėdžių“ į vegetarus ir iš vegetarų į žaliavalgius?
Vegetariškai maitinuosi apie devynis metus (nuo devyniolikos metų), žaliavalgiauju jau kažkur treti – tai viskas teisingai :). Kai patapau vegetaru tai daug sveikatos problemų išsisprendžiau. Tiesa pasakius tai nežinau ar tai reiktų priskirti vegetariškai mitybai ar sveikata pagerėjo, nes pradėjau labiau į savo pačio organizmą įsiklausyti ir kitų, tiek mitybos tiek ir apskritai sveikos gyvensenos dėsnių ėmiau paisyti. Na tarkim dingo nuolatiniai galvos skausmai (migrena), rėmuo ėsdavo tik stipriai persivalgius, suvalgius virškinimo prasme nesuderinto maisto ir t.t. Gal kažkur po pusmečio praėjo nuo vaikystės kamavę nuolatiniai pilvo skausmai. Stipriai pagerėjo savijauta, pakilo bendra gyvenimo kokybė. Visko jau ir nebepamenu, begales visokių valymų atlikinėjau, nuo badavimo iki žarnyno, kepenų ir nosies plovimo, urino terapijos.. Tuo metu man visa tai tiko, bet ėjo laikas ir ateidavo naujos knygos, kol perskaičiau V. Megre kngų seriją apie Anastasiją. Ten buvo pateiktas man visiškai naujas požiūris į pasaulį, o kartu jis buvo ir visiškai paprastas. Tiesa apie žaliavalgystę ten tiesiogiai kaip ir nebuvo nei žodžio, bet pagrindinė šių knygų herojė visgi vartoja tik natūralų maistą, o ugnies nevartoja visiškai, nei vasarą nei žiemą. Su šiomis knygomis į mano gyvenimą atėjo nauji žmonės ir naujos idėjos, o iš to kiti tikslai ir preoritetai. Šioje kompanijoj pirmą kart ir išgirdau apie žaliavalgystę – savęs apgaudinėti nenorėjau ir galbūt negalėjau. Taip ir tapau žaliavalgis. Kažkokių milžiniškų pokųčių tikrai neįvyko, nors gal :)… Tarkim atpuolė kasdienis dantų valymas dantų šepetėliu (dantų pastos jau keli metai nenaudojau), jo prireikdavo kartą per vieną ar dvi savaites (kai persivalgydavau riešutų, primaišydavau daug nesiderinančių produktų – kad ir termiškai naapdorotų, pavyzdžiui riešutų su medum ir panašiai). Visiškai išsisprendė klausimas dėl rėmens ėdimo (nors dešimt metų prieš tai medikai tvirtino, kad ši problema pas mane įgimta ir lydės visada – vegetariškai maitindamasis jau buvau susitaikęs kad taip ir bus. Apibendrinus tai tiesiog pagerėjo gyvenimo kokybė.
5. Kokias sveikatos problemas išsisprendei? Kas pasikeitė kasdieniniame gyvenime?
Dėl sveikatos problemų jau atsakiau, o kasdieniam gyvenime tai pokyčių begalės, jie ne tik su žaliu maistu susiję. Na jei iš mitybos pusės, tai nebereik sukti galvos dėl kulinarinio inventoriaus – visą mano virtuvę sudaro keli puodeliai, šaukštas, peilis ir kartais dar vis naudojamas elektrinis smulkintuvas, bei spintelė kurioje sukrauta sėklų atsargos, o ant jos ruošiamas maistas ir laikomos daržovės bei vaisiai. Ši buities dalis labai supaprastėjo – jauti kaip gaiviai alsuoja natūralumo vėjas ir norisi judėti toliau, supranti, kad tai dar ne riba, kad pasaulis sukurtas tobulesnis ir elektrai tikrame pasaulyje vieta ne virtuvėje, o debesyse perkūnijos metu. Ir dar daug dalykų supranti ir gali sau prikišti – visas technologijas kurios griauna mūsų natūralų pasaulį (o jos praktiškai visos jį griauna…), sukuria sąlygas vieniems žmonėms naudotis kitais žmonėmis. Kai atsimerki tai pamatai, kad pats sėdi visame šitame „gėryje“ ir netgi valgydamas termiškai neapdorotą maistą bei gyvendamas savo paties sodyboje ir gamtos apsuptyje, vistiek naudojiesi dabartine gyvybės palaikymo sistema ir dėl tavo nenatūralių poreikių nenatūralaus patenkinimo kažkas Afrikoje ar Indijoje badauja, verkia ar kitaip kenčia – visa kas tik yra mūsų planetoje yra tobuloj harmonijoj ir susiję tarpusavyje, kiekviena mažytė ar didelė dalelė įtakoja visą visumą ir kiekvieną atskirai. Todėl pokyčius reik pradėti nuo savęs ir ne tik vidinius, savo buity taip pat labai svarbu pakeisti į tobulesnę – esančią bent jau truputį arčiau gamtos ir mažiau griaunančią mus supančią aplinką. Aš irgi esu šiame kelyje kartu su jumis, judu pats, kartais man padeda šiame kelyje kiti, o kartais aš kažkam padedu :).
6. Žiemą, kiek suprantu, valgai šviežias daržoves. Kaip žiūri į atvežtines daržoves, vaisius. Daugeliui kyla klausimas ar jose dar yra bent kokia vertinga medžiaga…
Na jo, bet šviežias daržoves valgau ir rudenį, o kartais ir vasarą bei pavasarį, na bet iš esmės tai jo, daugiausiai daržovių kogero valgau žiempos periodu, bet jos nėra pagrindinis mano maistas (pagrindinis maistas vasarą, rudenį ir žiemą yra obuoliai, jie sudaro apie pusė mano kasdienio raciono). Į atvežtinius produktus žiūriu paprastai, idealus variantas būtų valgyti savo asmeninėje-gyvenamoje erdvėje užaugusį maistą (geriausia augalus augintus natūraliomis sąlygomis), tokį kurio augimą tu galėjai stebėti ir pats augalas galėjo stebėti tave ir parinkti būtent tau reikiamas medžiagas visos vegetacijos metu. Tai va čia būtų idealas, tokiu maistu galima išsigydyti visas ligas, bet net ne tame esmė. Ligas ir paprastas žalias maistas puikiai išgydo, kad ir supermarketo – kur patenka iš Ispanijos plantacijų ar Olandijos hidroponikų (dabar beje jau ir Lietuvoje daržovės auginamos ant vatos, patiekiant joms mineralinių medžiagų kokteilį per vamzdelius). Esmė kad valgant savo užaugintą maistą jis maitina ne tik kūną bet ir sielą – savijauta, vidinė būsena ir ryšys su aplinka visai kitoks tada formuojasi ir to nei aprašysi nei papasakosi, tai tiesiog reik patirti. Kam tai įdomu tai prašom, o kas nori kitokių patirčių tai irgi prašom :). O dėl parduotuvinių daržovių tai geriau vartoti vietinius produktus, bent jau tuos kurie mūsų platumose auga, sakyčiau geriausia iš savo sodo, daržo ar pievos, bet juos mažai kas turi ir ne visi nori turėti, tai bent jau Lietuvoj užaugintus tada geriau vartoti. Aš pats tai daug ko dar neužsiauginu savo erdvėje ir ne viską susiruošiu žiemai, o mėgstu ir vaisius džiovintus ir bananus, avokadus, datules bei figas.. Tai kol neturiu pakankamai savo paties užaugintų ir sudžiovintų slyvų, kriaušių, braškių, obuolių tai karts nuo karto nusiperku ir egzotikos. Saves neteisinu – blogai darau ir visiškai nenatūraliai, rezultatas taip pat neigiamas, šie produktai stipriai išbalansuoja organizmą – jautriau reaguoji į šaltį, sujaukia, prislopina skonio pojūtį, o kartu ir prischologiškai veikia ne į gerają pusę.
Čia viena dalis – tokia gana pažengusiems natūralumo srityje, o iš kitos pusės tai netgi ir to kas likę nenatūraliuose-kultūriniuose augaluose, kurie auginti labai nenatūraliomis sąlygomis turėtų užtekti pusėtinai egzistencijai, su sąlyga, kad produktai vartojami natūraliai. Jei žmogus nevartoja mikroflorą naikinančių produktų (pipirų, česnakų, svogūnų, krienų, druskos, medaus ir panašiai) tai pas jį dar ir žarnyno mikroflora atsistato, o ji pagrinde minta celiulioze ir iš jos sintetina mums reiklaingas medžiagas (vitaminus ir t.t.) – celiuliozės tai tikrai tūrėtų pakakti ir hidroponikose augintuose augaluose.
7. Kai kalbėjomės su Tavim, sakei, kad nebesinori skonių įvairovės, jauti ko organizmas nori ir savaites gali valgyti, kad ir vienas dilgėles. Ar tai daugiau „filosofinis“ požiūris (kam sūdyt, rūkyt ar pan. jei galima valgyt paprasčiau) ar tiesiog organizmas padiktuoja savo?
Na matyt būsiu prišnekėjęs vėjų kai buvot pagrybauti užsukę :). Nesu nei karto vien dilgėlėmis svaitę maitinesis. Daugiau žolių vartoju pavasarį, tada kada organizmas iš tiesų pasiilgęs žalumos ir einant pro ką tik prasikalusias dilgėles, kiaulpienes, garšvas, builius ar rūgštynes jų tiesiog labai norisi. Tai vat šių metų pavasarį mano pusryčiai tokie būdavo – kažkur apie dvidešimt minučių ganydavausi savo pievoje tiesiog valgydamas žoles, kai kada jas tarpusavyje maišydavau, o kaikada tik vieną rūšį valgydavau, pagal norą. O pietums valgydvau obuolių, po kokios valandos valgydavau sėklų arba riešutų, kartais žirnių ar pupų mirkytų, grūdų daigintų ir panašiai, o vakarop vėl obuolių. Bet šią vasarą pora parų maitinausi ir vien žolėmis – na po geros saujos rūgštynių tai žolių daugiau nebesinori.
Natūralistinė filosofija čia žinoma irgi padeda susigaudyti, kaip jau sakiau :). Bet ne tik filosofijoje esmė, visas idėjas reik patikrinti praktikoje – taip gauname realius atsakymus į konkrečius mus dominančius klausimus. O geriausias instrumentas eksperimentams yra mūsų pačių organizmas, naudojantis šiou prietaisu, gauname būtent mums skirtus atsakymus, svarbu išmokti skaityti mums suteiktą gyvenimo knygos lapą ir nekeverzoti jame bilenko :).
8. Vakar buvau aplankyti savo močiutės (80m jubiliejus:) ) pasakojau jai apie Tave. Ji pas mane labai plačių pažiūrų, “Ozoną” perskaito per pusvalandį ir dar kaime pas save paplatina. Bet vat išklausė ir sako: tokį maistą pavalgius tai tik po pievas braidžiot, o jei reikia šieną nupjaut, sukraut, suvežt ar bulvių lauką nukast? Suprantu, kad tu tokių darbų nedirbi, bet kaip būtų jeigu būtų? Ką su (konkrečiu) maistu gauna organizmas, kiek įsisavinama ir ką duoda?
Su žmonėmis nesiginčinu :). Nėra prasmės. Tai konkrečiai atsakysiu. Šią žiemą nešiojau rąstus iš miško, svoris iki šimto penkiasdešimt kilogramų, pernai rudenį per pora savaičių perkroviau dvidešimt kubinių metrų lentų, dirbdavau apie penkias-šešias valandas per dieną. Šią vasarą kelis kartus buvom pasivaikščiot išpėdinę po dvidešimt-trisdešimt kilometrų per dieną numindavom. Rugpjūtį stačiau pirtį iš plaušmolio, teko kasti molį iš prūdo, vežioti jį, minkyti, krauti į aukštį iki dviejų metrų, po to velėną ir žemę vežiojau, svoriai iki penkiolikos kg gaudavosi, pakelti reikdavo kartais į trijų metrų aukštį – nuovargio simtomų praktiškai jokių, bet tai čia tarp kitko, išties tai čia tik epizodiška veikla, šiaip tai aš tikrai mažai dirbu sunkių darbų ir nemanau, kad žmogus apskritai turėtų sunkiai dirbti, bet aš tinginys, tai geriau per kartą su karučiu atsivežu šimtą kg šieno, negu tris kartus po trisdešimt :).
Pusę šimpanzių raciono sudaro žolės ir medžių lapai, keturiasdešimt procentų vaisiai, penkis procentus sėklos, tris procentus šakniavaisiai, likę du procentai gyvulinės kilmės baltymai (vabzdžiai, maita, mėsa, kiaušiniai). Suaugusi šimpanzė viena ranka gali pakelti apie trijų šimtų kilogramų svorį, abiem rankom kažkur pusė tonos. Čia faktai, manau komentarų nereik. Beje – šimpanzės sveria iki šešiasdešimt kilogramų.
Dėl konkretaus maisto, jo įsisavinimo ir t.t. tai labai jau plati tema ir beprasmiška mano požiūriu. Labai daug sąlygotumų, man duoda viena, o kitam žmogui, kuris kitaip maitinasi ir kitaip gyvena organizmas sugebės pasimti visai ką kita. Tarkim mano požiūriu tai tradiciškai besimaitinantys žmonės virškina praktiškai nebemaistingą maistą, organizmas stengiasi pasisavinti bent jau angliavandenius ir baltymus, kartais riebalus, tame maiste ne tik kad fermentų nelikę, bet ir tie patys angliavandeniai su baltymais ir riebalais jau pakitę į sunkiai pasisavinamas formas, o dažniausiai dar ir nuodingas. Todėl organizmas priverstas naudoti savo paties pagamintus fermentus šio maisto suvirškinimui, labai neefektyvus mitybos būdas, vedantis tik į organizmo susidėvėjimą ir ligas. Antras variantas būtų žaliavalgiai kurie vartoja tą patį maistą tik termiškai neapdorotą. Tokiame maiste dažniausiai dar būna vitaminai ir pradiniai virškinimo organai tik aktyvuoja šio maisto susivirškinimą savo paties fermentais (autolizę). Maždaug taip organizmas įsisavina pagrindinius komponentus: angliavandenius, baltymus, riebalus ir t.t. Geroji dalis tame, kad nereik eikvoti savo paties fermentų, o naudojami maiste jau esantys ir būtent šiam maistui tinkantys fermentai, nes jie natūraliai ir buvo šiame maiste. Bet tai tik dalis normalaus virškinimo proceso. Šimpanzės ne veltui vartoja tiek daug lapų ir žolių. Storojo žarnyno mikroflora pagrinde minta celiulioze – kompleksiniu angliavandeniu, kurį gali suvirškinti tik bakterijų išskiriami fermentai. Va šios bakterijos ir aprūpina organizmą visu fermentų kompleksu taip palengvindamos viso organizmo darbą. Jeigu žmogus vartoja antibiotikus tai apie sveiką mikroflorą galima pamiršti, pas jį geriausiu atveju (jeigu jis minta termiškai neapdorotu natūraliu maistu) veikia autolizės mechanizmas – maistas suvirškina pats save, bet celiuliozė iškeliauna ir nauji fermentai iš celiuliozės žarnyne nesintetinami.
9. Gal jau esi atradęs gydomąsias žolelių, vaisių, medžio žievių, uogų savybes?
Jeigu žmogus gyvena natūraliai ir natūraliai maitinasi tai jam nėra ką gydytis ir „gydomosios žolelės“ tiesiog patampa valgomomis žolelėmis. Čia tos kurios skanios – o jeigu neskanios, tai jų jums ir nereik, pats jūsų organizmas duoda jums atsakymus ko reik ir ko jam nereik. Mano požiūriu tai liaudies medicina yra to paties medžio vaisius kaip ir šių laikų cheminė medicina – abi jos šalina tik pasekmes ir tuo yra žalingos organizmui ir visam pasauliui. Žmogus sukurtas tobulai ir jeigu gyvena natūraliai, suvokdamas kūrinijos dėsnius, tai ir nėra jam ko sirgti. Liga tai perspėjimas, kad kažką darai ne taip ir metas peržiūrėti savo įpročius ir veiksmus.
10. Ar daiginiesi maistą? Nusipirkau maišą kviečių žiemai, daiginimuisi. Kuom daigas sveikesnis už grūdą?
Žiemą kartais daiginuosi (kartą ar du per savaitę). Kviečiai ne ypač gerai, nes juose daug gliuteno (ar kaip ten jį vadina), prastai virškinasi, bet jei daiginsi tai lyg ir nesvarbu, nors reiktų tau pačiai išbandyti ir pamatysi. Grūdas miega. Jis yra kompaktiškos maisto atsargos pavasariui iš kurių prasikals augalas ir maitinsis iki tol kol išvystys savo šaknų sistemą ir lapus su stiebu. Esmė tokia, kad kiekviena sėkla turi luobelę kurioje slepiasi fermentai ir antifermentai (taip vadinami inhibitoriai), fermentai reikalingi autolizei, kuri suskaido sėkloje esančias riebalų, baltymų ir krakmolo atsargas iki aminorūgščių ir angliavandenių, o iš šių smulkesnių detalių (kurias nepatogu saugoti per žiema išskleistoi formoi) jau statomas daigas ir visas naujas augalas. Toje pačioje luobelėje yra ir antifermentai, kurie stabdo autolizės procesus, turi antiseptinių savybių, veikia kaip antibiotikai. Kai grūdas pamerkiamas tai iš luobelės į aplinką pirmiausia išsiskiria būtent atifermentai, tam kad nukenksmintų sėklą supančią aplinką, gal tam, kad prislopintų kitų augalų augimą, o kai grūdas pradeda dygti tai fermentai iš luobelės jau būna atlikę savo darbą ir suskaidę stambias baltymų ir t.t. molekules į smulkesnes statybines medžiagas. Taigi autolizė būna jau įvykusi ir grūdas netekęs dalies savo antifermentų, kurie šį procesą slopintų. Va tuo ir gerai sėklas ir riešutus mirkyti ir nupilti vandenį (nekalbant apie tai, kad jeigu jie purkšti tai dar kažkiek ir nusiplauna :) ), o po to palaukti kol pradygs.
P.s. Realiai tai ta visa mikrobiologija tai labai abejotinas reikalas :) - bet praktikoje tai paprasčiausiai jaučiasi, kad mirkytos ir daigintos sėklos tiesiog lengviau virškinasi.
11. Pabaigai – išduok savo mėgstamiausią žiemos patiekalą :)
Tai jau rašiau, kad obuoliai iš mano sodo (papinkos) :).

Klausimus uždavė: Ieva Malaiškaitė
Čia pateikta pilna dialogo versija, jo dalis panaudota eko leidinyje “Ozonas” 2010.11

Pribrendo reikalas surašyti viską juodu ant balto, gal sakau nebereikės kartoti to paties, rašinėti el. laiškuose ir pasakoti susidomėjusiems prie laužo ar krosnies (nors turbūt vistiek reikės :), visko gi nesurašysi…).

Jau treti metai kaip gyvenu sodyboje - asmeninėje meilės erdvėj. Į svečius nuolat atvyksta žmonės ir dauguma su ilgesio gaidelėm atsidūsta: „eh… gerai tau čia..” - o ką pridurti? Man išties čia gera. Norisi kad ir kitiems būtų gera. Tai viena iš priežasčių, kodėl siūlau žmonėms įsigyti žemės lopinėlį ir susikurti sau ir savo šeimai asmeninę meilės erdvę (kai kurie taip ir padarė). O kad galėčiau gėrėtis laimingais kaimynų veidais tai siūlau žmonėms kurti savo meilės erdves šalia mano sodybos. Čia taip nesigilinant į smulkmenas :)…

Per pastaruosius pusantrų metų jau apie dešimt šeimų, pavienių jaunikaičių ir ne tik - pareiškė norą šalia įsigyti žemės kūrimuisi. Dalis nusiteikę labai rimtai (tai šis tekstukas ne jiems :) - nes jie ir patys pakankamai stiprūs susitvarkyti savo gyvenimus be aplinkinių pagalbos, t.y. jeigu tikrai nori tai ir įsikurs šalia). Kitos dalies situacija truputį prastesnė, jiems iškyla įvairiausių sunkumų (aš tai žinoma suprantu, kad tai asmeninės situacijos jų gyvenimo kelyje - jie patys turi jas praeiti ir taip įgyti asmeninės patirties, sutvirtėti ir t.t.). Pats aš stengiuosi nesikišti į šiuos procesus - tokiu mat požiūriu vadovaujuosi, kad visi mes lygūs ir pakankamai stiprūs, na vienu žodžiu Dievo vaikai - Kūrėjai ir t.t. Bet visko pasitaiko, jei labai prašo tai padedu kiek galiu, nors labai stengiuosi nepakenkti su per didele pagalba. Na vienu žodiu „Kelias į pragarą gerais norais grįstas”. Bla bla bla :)….. Esmė tame, kad kilo mintis surinkti norinčius šalia kurtis į vieną vietą (pradžiai virtualią) ir suteikti jiems galimybę susišnekėti tarpusavyje, gal susitarti kad kartu kokį sklypą pagaliau imtų ir įsigytų, apjungtų šiame etape savo turimus resursus (vienas turi marias laiko, kitas pinigų, trečias žinių, ketvirtas pažįstamų kokioj nors valdančiojoj struktūroj, dar vienas mašiniuką važiuojantį bet be žieminių padangų, o pas kitą tos padangos mėtosi be naudos ;) ir t.t.). Norintys šalia manęs įsigyti žemės rašykite komentaruose (visus nesusijusius be gailesčio ir sąžinės graužimo trinsiu, kaip ir iki šiol dariau :)), patarčiau ten savo kontaktus nurodyti, kad galėtumėte vieni su kitais susisiekti, realų susitikimą susiorganizuoti (pradžiai gal mieste arba iš kart mano sodyboj). Padėsiu kiek galėsiu :), bet to net neprireiks ;) patys pamatysit :) :) :).

Kurkime trokštamą ateitį dabar :)…

Nuoroda peržiūrėti reportažą:

(filmuota 2010-06-26 berods)