BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Persikraustymas ;) :) :)

2015-10-31 parašė Tadas Lomanas

Susikūriau pagaliau savo Giminės sodybų ekogyvenvietės puslapiuką:

http://ridvoniskiai.weebly.com/

tenai ir persikraustau su savo visokiom naujienom ir dar nuostabesnėm senienom :) :)… kolkas ten tuštoka, bet žiema ne už didelių kalnų - užpildysim kaip nors :).

Rodyk draugams

Bitės ir drevės :)…

2015-07-09 parašė Tadas Lomanas

Bitės

Nuo viduržiemio iki vidurpavasario pjausčiau, gręžiau ir sriegiau… montavau kelminių avilių kasetę iš penkių vienetų.. Individualaus avilio idėja pasiskolinta iš V. Megre knygų serijos apie Anastasiją. O kasetės idėja išmąsčiau pats, panaršęs po internetą ir pasigilinęs į Rusijos naujųjų bitininkų, gyvenančių savo Giminės sodybose patirtį… Iš šono viskas atrodo daug maž va taip (gaila foto kokybė prastoka, bet geresnių kolkas nėra..).

Jei per daug nesigilinant tai “techninės charakteristikos” tokios: sienelės iš dviejų lentų po 2,5 cm - tai gaunasi apie 5 cm storio. Rekomenduojama avilio sienelę daryti ne mažiau kaip 6 cm - dėl termoreguliacijos tiek žiemą tiek vasarą… bet mano aviliai nuo vėjų apsaugotoj palėpėj ir po stogu apsaugoti nuo tiesioginės saulės, taip pat tiesiai virš gyvenamo kambario, kartais pakūrenamo… na ir dar turėtų veikti kasetės efektas: kiekvieno aviliuko dvi sienelės yra bendros su kitu aviliuku tai bitės turetų šildyti vienos kitas ir šiaip gaunasi daug oro tarpų… todėl taupydamas laiką ir resursus nesilaikiau 6 cm rekomendacijos ir padariau iš to ką turėjau… Viduje išmatavimai kažkur 40 cm x 40 cm x 200 cm +/- 5 cm (vieni didesni, kiti mažesni…). Talpa gaunasi apie 300 litrų su trupučiu. Visi aviliai rombo formos su laka per vidurį avilio, nuo pat viršutinės sienelės beveik iki pat apačios (30-40 cm apatinės dalies lakos neturi), žodžiu laka apie 160 cm ilgio, suformuota iš pavienių - 1,6 cm skylių. Aviliai pastatyti apie 20 laipsnių kampu. Į lauką bitės skraido pro palėpės sienoje esantį langą ir išpjautas ertmes.

Kodėl būtent kelminis avilys

Greičiausiai, kad neverta čia aprašinėti visos situacijos detaliai (tiek šių dienų, tiek praėjusių kelių šimtmečių…). Kam tai įdomu tai visa info yra internete. Kreipkitės duosiu nuorodas arba atsiųsiu literatūrą el. paštu. O jei trumpai tai esme tokia, kad rėminė bitininkystė su visu kompleksu kitų mūsų civilizacijos pasiekimų Š. Amerikoj ir V. Europoj baigia išnaikinti bites, o Lietuvoj sparčiai artėjame link vakarietiškų rezultatų.
Bitės kaip ir mes - yra neatsiejama Gamtos dalis. Kaip ir visa Gamtoje taip ir bitės su visa aplinka susijusios begale tarpusavio ryšių.. Laukinės bitės visais parametrais lenkia mūsų rėminių avilių ir pietietiškų veislių introdukcijos bei hibridizacijos produktą. Labai daug nedetaliziuosiu, tam yra spec. literatūra - kam įdomu kreipkitės. Šiaip situacija galima sakyti truputi dviprasmiška.. jei ne dabartiniai bitininkai gaminantys ir vargstantys su dabartinėm bičių laikymo technologijom tai bičių pas mus jau kogero iš vis nebūtų. Priežastis paprasta: miškuose tiesiog nėra senų drevėtų medžių… o jei koks netyčia atsiranda, tai greitai likviduojamas. Netgi laukinėms vietinėms Lietuviškoms bitėms dabartinėje Lietuvos teritorijos gamtoje tiesiog nebūtų kur gyventi (na turbūt įmanoma dar surasti kokį tūkstantį kitą iš bėdos tinkamų drevių, bet tai lašas jūroje…).. Apibendrinus situacija maždaug tokia: natūralių vietinių bičių nebeturim, natūralių būstų (drevių) nebeturim, natūralių mitybinių plotų dar turim (beveik vien tik miškuose ir tai ne visuose…). Atsižvelgdamas i visą šią situaciją - nusprendžiau padaryti bitėms dirbtinių drevių ir laikant jose bites padėti joms atsistatyti iki laukinės bitės charakteristikų.

Tikiuosi suprantate, kad čia tik bendrais esminiais štrichais brūkštelėjau bendrą peizažą - niuansų daug ir tas yra gerai :). Kam įdomu gilinkitės.

Antra dalis yra ta, kad dabartinė rėminė bitininkystė yra varganas reikalas ne tik bitėms, bet ir pačiam bitininkui. Irgi per daug nedetalizuojant, tai nesibaigianti manipuliacijų ir vagysčių serija, o viso to rezultatas silpstančios ir mirštančios bitės, bei prastos kokybės bičių produktai. Turintys bent kelių dešimtmečių šiuolaikinio bitininkavimo patirtį ir sąžiningi prieš save ir bites bitininkai, manau su tuo sutiks (nors tokių surasti ne taip jau ir lengva - visgi sunku prisipažinti netgi sau, kad per pusę savo gyvenimo, nieko gero Pasauliui taip ir nenuveikei…). Kelminėj berėmėj bitininkystėj su 20-30 laipsnių kampu pastatytais aviliais pagrindinis darbas yra pagaminti avilį ir kartą per metus išimti medaus perteklių, praktiškai netrikdant bičių šeimos gyvenimo. Medų geriausia imti ankstyvą pavasarį - tai kas liko po bičių žiemojimo apatinėj avilio daly - bitės tuo metu būna pakilę į viršutinę avilio dalį ir nekreipia dėmesio į apatinę korių dalį. Vėlgi nedetalizuoju visų niuansų, kam įdomu atvažiuokit ir papasakosiu bei parodysiu realybėj. Arba panaršykite internete, ten taip pat beveik visi atsakymai jau yra.

Gal žiema bus daugiau noro užsiimti rašliavom tai gal kažkiek ir detalizuosiu.. :)…


Mano kelminių avilių foto

Nuorodos: Informacinis portalas apie kelminę bitininkystę

P.s.

1. Mano blogo limitai išseko, nebepriima daugiau fotkių :(.. reikia naują puslapį susikurti, bet nepatinka man tuo užsiimti. Gal kas turit noro sukurti man intertetinę svetainę, kag galėčiau ir toliau man priimtina forma dalintis savo patirtim?

2. Ir dar prašymas fotografuoti mėgstančiams :) - atvažiuodami atsivežkite fotikus, o tai panaši situacija kaip su puslapiu - aprašinėti žodžiais ilgas darbas, o fotkinti aš nemėgstu ir, to pasekoje - nemoku ;) bei neturiu su kuo..

3. Žemės šventės proga (liepos 23 d.) visa savaitė, liepos 20-26 d. - atvirų durų dienos. Kas seniai norejo aplankyti, bet nesirįžo tai prašom užsukti.

4. Norintys ir neturintys savo žemės gali pas mane “Gamtos terapijos projekto” teritorijoj pasistatyti savo kelminius avilius. Pasigaminti ar susiorganizuoti kelminį avilį reiks patiems :). Konsultacijos garantuojamos :).

5. Ta pati situacija ir su norinčiais pažaisti daržininkus arba ir rimtai sau daržovių prisiauginti, bet neturinčiais savo žemės ir jėgų jei įsigyti. Taip pat galima darytis daržą ar daržus toje pačioje “Gamtos terapijos projekto” erdvėj. Taip pat garantuoju visapusiškas konsultacijas :).

Rodyk draugams

šiokie tokie paatviravimai

2014-12-02 parašė Tadas Lomanas

Sveiki :). Nusprendžiau pasidalinti su jumis kai kuriomis naujienomis… na visų pirma tai atsiprašau, kad negaliu priimti visų norinčių mane aplankyti, kad kuriu visokius filtrus ir dirbtines kliūtis. Visada jaučiau poreikį giliam bendravimui, tiek su aplinka tiek ir su žmonėmis (su žmonomis taip pat ;) )… Ir ne aš vienas, visi mes turim šį poreikį tik esame kiekvienas savo etape. Per tai galima pažvelgti ir į mano gyvenimą ir veiklą, pomėgius taip pat. Taip jau susiklostė gyvenimas, kad daugelis mane prisimena ir įsivaizduoja kaip maksimalistą. Netgi artimiausi man žmonės… O man atrodo, kad šis mano gyvenimo etapas jau praeityje. Aš saves nelaikau maksimalistu.. galima pajuokauti, kad “jaunatviško maksimalizmo” laikotarpis jau praėjo, bet tai nelabai perteikia esmę :). Kartais sunku viską perteikti žodžiais, na bet pabandysim dar kartą. Na visų pirma tai ne visus mus vienodai aplaužo ir sulaužo technokratinė sistema. Ir ne visiems mums vienodai sekasi su gyvenamąja aplinka į kurią patenkame gimdami ir t.t. (karma-šmarma ;) )… bet kartais vat ima ir pasiseka. Ir man gyvenime daug ir labai sekėsi. Kartais kai turiu laiko ir kvailumo tai peržvelgiu ir palyginu savo praeitą ir esamą gyvenimą su kitų žemės gyventojų ir tada atrodo, kad patyrus šitiek įvairiausio gėrio ir tiek suvokus tai lieka tik dėkoti iki gyvenimo galo Visatai už visa tai. Va tokie mano išsireiškimai kogero irgi sukuria jūsų galvose ir širdyse iškreiptą vaizdą - tokį kosminė laimingojo lėbautojo, dievų pateptojo. O viskas šiam pasaulį turi savo kainą.. Taip sakant Harmonija - kosminė pusiausvyra :). Su aiškiu visapusiškai giliu suvokimu ateina ir savo ir dabartinio pasaulio esamos situacijos suvokimas. ir ne visada norisi juo dalintis su žmonėm, nes ne visiems tai ir pakelti: kartais geriau nežinoti, koks ilgas ir varginantis bus kelias per kalnus, nes dalis apsisuks ir sugrįš atgal, o dalis visą kelionę nebepakels akių į dangų, gėles, paukščius ir savo bendrakeleivius… Mano kelias šiuo atžvilgiu niekuo iš esmės nesiskiria nuo bet kurio iš jūsų. Aš irgi esu nuolatinėse paieškose. Būna ir džiaugsmo ir skausmo, o būna ir ramybės… Ir nereik manęs idealizuoti, atsiprašau kad pats turbūt čia nemažai ir pasistengiau - neprieštaraudavau tam, nes kartais nemačiau prasmės, kartais mačiau, kad nepajėgsiu pakeisti požiūrio, o kartais, kad geriau jau tegu idealizuoja žmogus, kad taip jam bus geriau. Tik va gilaus bendravimo iš to nesigauna. Žmogus pabendrauja su įvaizdžiu, o aš lieku nuošaly viso to proceso :).  Man tokia situacija nelabai patinka. Seniai supratau, kad būti “Žvaigžde” nedėkingas užsiėmimas. Daug kam žinoma patinka ir dabartiniam pasaulyje ši “profesija” reikalinga, o “šviesiosios žvaigždės” tai turbūt kaip niekad ankščiau yra reikalingos dabar. Bet aš visų pirma žmogus ir nebeturiu profesijų - užaugau taip sakant. Užaugau ne iš kažkur kitur, o iš savo tėvų, iš sociumo technologijų, iš meilės ir kitų patirčių.. visame tame pilnai dalyvaudamas ir išgyvendamas su visu džiaugsmu ir skausmu kartu.. tik nepagalvokit, kad ruošiuosi numirti (pagal visus gamtos procesų dėsnius ;) ).

Eh…. kad jūs žinotumėt mielieji, kaip sunku atvirai ir giliai su jumis visais iš karto bendrauti - asmeniškai su kiekvienu ir tai pastangų nemažų reik, o va taip tai praktiškai atrodo neįmanoma ir vis bandau, bandau… Ir klaidų aš visokių pridariau gyvenime savo ir netgi didelių.. bet iš jų gauni ir dideles pamokas :). Jeigu konkrečiai ir iš socialinės dalies tai patirtis ir suvokimas iš jos, kad žmogus turi būti atviras pasauliui.. o dar geriau tai tiems kas jaučia giliai ir turi patirčių.. bet tai nereiškia, kad reik priimti visą dabartinį pasaulį toks koks jis yra.. O aš šitą kelią išbandžiau tiek kiek sugebėjau. Kai visa situacija su visišku pozityviu atvirumu žmonėm dasirito iki eilinio europietiško “eko tūso”, tada teko giliai susimąstyti ir ieškoti išeičių.. peržvelgti savo vidų ir išorę, ir pagalvoti ar taip jau gerai dabartiniam pasaulyje būti užkietėjusiu pozityvistu. Ar nesigauna tai eiliniu šviesiu veidmainiavimu.. na ir po to surasti jėgų visą situaciją pakeisti… Gaila žinoma, kad teko keisti grubokai ir neužteko jėgų gražiai visko išspręsti. Dalį tūsofkės teko tiesiog išprašyti, dalį išglostyti lauk, daug reikėjo jėgų ir nebuvo laiko gražiai.. atsiprašau ir dėl to tiesioginių dalyvių ir netiesioginių stebėtojų.. buvo kaip buvo.  Po tos revoliucijos beveik metus mokinausi būti nepozityvus ir sakyti “ne”. Toks etapas buvo ir atitinkamos patirtys. Nebuvo labai gera ir malonu, bet buvo daug geriau negu kraštutinis pozityvizmas :). Ir nebuvo tai kažkoks galutinis variantas, vis tolesnės ir tolesnės asmeninės paieškos. Ir pasistenkite skaitydami įjungti vaizduotę :), pripiešti asmeninių situacijų ir t.t., nes visko neaprašysi - gyvenimas daugiabriaunis ir begalo visapusiškas (tuo jis man ir patinka). Atsiribojimo nuo sociumo dalis turėjo ir didelę negatyvią pusę.. Visų pirma tai tą, kad šio projekto realizavimui, teko tapti “kietu”.. o tai velka paskui save tam tikrus “nepatogumus”, švelniai tariant. Širdis užsidaro, tenka varžyti savo jausmus… Čia dar žinoma reiškėsi mano “jaunatviškas maksimalizmas”, kad kitaip tiesiog nemokėjau, buvo ekstremalios iš dalies paties sukurtos situacijos ir reikalavo ekstremalių sprendimų.. Kažkam gal visai ir patraukliai atrodytų tas nejautrumas: praktiškai jokių skausmų, bet ir tikro džiaugsmo ne kažin kiek.. na tokia ramybė su pabangavimais. O jeigu jauti pilnai su atvira širdim tai ne tik meilė visada šalia, šalia ir kitos energijos, šalia visas pasaulis ar pasauliai, su tuo kas juose konkrečiu momentu vyksta.. Begyvendamas sodyboje daug ko išmokau ir su daug kuo susitaikiau. Mano draugei buvo sunkiau, ji pirmoji susivokė ir pabėgo į pasaulį.. na čia žinoma jau asmeninė dalis ir visaip ten buvo, bet tame ką parašiau irgi yra nemenka dalis tiesos. Teko peržiūrėti situacijas.. prireikė daugiau nei pusmečio ir gerų sukrėtimų, kad vėl įsijungtų širdis (jausmai).. ir tai dar pilnai neveikia :). Galėčiau sakyti, kad trūkčioja, bet gerai kad bent tiek :)…

Tai vat.. kaip mokėjau ir kaip gavosi taip surašiau.. daug ką praleidau.. ne žodžiais gyvenimą aprašinėti :) - apstraktokai gaunasi ir negiliai.. o be to ir laiko nemažai atima. Na bet kažkas vistiek gavosi.

Jaučiu, kad turiu būti atviras pasauliui ir padėti kitiems dabar jame gyvenantiems žmonėms. Kadangi nebesu maksimalistas tai suprantu, kad nedaug kuo galiu jums padėti. Bet tuo kuo galiu pasistengsiu pasidalinti. Po tiek metų paieškų aš sau atsirinkau praktikas kurios pakeitė mano gyvenimą į geraja pusę. Buvimas gamtoje, su gamta ir arčiau jos yra viena iš pagrindinių ir kas dien naudojamų. Gal net negerai čia išsireiškiau, aš tiesiog tame gyvenu.. ne visai gamtoj ir ne visai su ja - toks daug maž kompromisas.. daug kam atrodo kraštutinis, bet buvau ir toliau nei dabartinis kraštas.. tik man pačiam kaip kultūriniam vaikui ten dar per toli. Ir man dėl to ne sunku - aš laimingas, kad net tiek galiu sau leisti šiuo metu. Tai vat. Kas vis dar norit ir seniai nedrįstat pas mane į svečius atvykti tai susisiekite - susitarsime dėl susitikimo. Žodžiouse nematau daug prasmės ir šiaip truputį atsibodę, tai nesitikėkit labai įkvepiančių kalbų. Dabar pabandysim keistis patirtimis per veiklą, paprastų paprasčiausią: malkų ruošimas, arbatos gėrimas, maisto gamyba, medienos ruošimas statybai, statymas, augalų priežiūra, pasivaikščiojimai miške, miško sodinimas, daržo priežiūra ir dar begalė panašių kasdienių mano veiklų… aš suprantu, kad ne pati veikla svarbu, o jausmai su kuriais ji atliekama, pats procesas… na apibendrinus tai svarbu veikimo būdas.. ir nieko čia greit neišmokinsi, reik individualų kelią pačiam praeiti, bet galima bent jau turėti konkretesnį pajautimą kur link galima judėti.. suprantu, kad ne visiems ir tinka tokie metodai kuriais aš naudojuosi, tai ir rezultatų bus visokių. Ir šiaip gerai būtų, kad prisimintumėte, kad ne aš vienas šiam pasaulyje esu, yra ir kiti sodybose gyvenantys žmonės, kažkas labiau negu aš nori dalintis ir bendrauti.. Ir patarčiau turėtį mintį, kad dabartinis pasaulis stipriai paskendęs jėgos kulte - tipo kuo radikaliau, tai tuo greičiau pasieksi norimą rezultatą. Niekada savęs nelaikiau radikalu ir tuo labiau ekstremalu.. jei nesuvokiate beprasmybės už to stovinčios tai nuoširdžiai prašau gerai pagalvoti ar verta mane trukdyti :).. o tiems kas nori eiti gilyn ir naudotis ne vien grubiais pojūčiais, bet ir subtiliais - tai maloniai prašom susisiekti.. Na ir pasistenkite atvažiuoti individualiai, na arba nedidele grupele (bent jau į vieną mašiną tilpti), nes kuo daugiau žmonių vienoj vietoj tuo seklesnis bendravimas.

Čia mano koordinatės:

Tadas.Lomanas(eta)gmail.com Sodybos koordinatės: 581798, 6102596 (LKS); 55.052438, 25.280167 (WGS) Mano tel.8-684-38109(tele2 pildyk). Transportą prašome palikti toje vietoje kur nuotraukoje pažymėta (ant kiemo nevažiuoti - fizinės ir dvasinės ekologijos sumetimais):

Ai :), vos nepamiršau.. paskutinius metus aš nelaikau savęs žaliavalgiu. Valgau daug obuolių, salotų, bet išsiverdu ir košių, išsitroškinu moliūgų, bulvių kartais. Irgi praeitas etapas. Ne daug kas šitai supras ir nereik :). Mano požiūriu reik skaitytis su savo psichologija ir prisirišimais taip pat, nesvarbu, kad jie suformuoti sistemos, o ne iš Dievo mums duoti. Dabar jie yra tokie, o toliau bus matyt.. dėl psichologinio konforto man geriau išsivirti košės ir pasispjaudyti pusdienį, dažniau pasimaudyti, bet nebūti pastovioj lengvesnėj ar didesnėj įtampoj dėl maisto.. kultai nieko gero samoningai gyvenant. Nesakau, kad žaliavalgystė kaip idėja blogai, ne. Tikrai su ja viskas geria iš fizinės pusės, sveikata pasitaiso, nes kūnas apsivalo.. Tik va su samoningumu tai sory, bet mažai ką turi bendro (na turi biškį, vistiek apie organizmą žmonės pasiaiškina).. na man nepatinka kad žaliavalgystė lietuvoj krypo (bent jau anksčiau, dabar nežinau) į vakarietišką vartojimo kultūrą: restoranai, importinis maistas ir šiaip pirktas, o ne savo augintas - na tokį prabangų vakarietišką variantą, kuris augina vakarietišką eko vartotoją, o ne gamtinį - kuriantį ir sąmoningą žmogų… na čia bendrai… tai tie kas norit įkvėpimo misti vien apelsinais tai gal irgi paieškokit kur kitur nuvykti.. ir šiaip maistas ne pati įdomiausia ir svarbiausia gyvenimo dalis, kai su ja daug maž apsitvarkai. Maitintis reik kaip kvėpuot, mano požiūriu dabartiniam momentui, tai taip, kad tai neužimtų visos sąmonės ir jausmų ir net pusės savęs tam paskirti tuštoka.. o ideale tai žinoma gerai būtų susikurti aplinka ir ateiti iki maitinimosi intuityviai tiesiai iš savo erdvės augalų, to praktiškai net nepastebint - tik artimiausioj ateity nematau galimybių tam realizuotis. O vat augintis sau maistą man labai patinka ir visai gerai sekasi :). čia tarp kitko - daug kas mane įsivaizduoja kaip vieną iš pagrindinių Lietuvos žaliavalgių… tai gerai būtų šį mitą sugriauti, aš nei Lietuvos nei žaliavalgis ir iš vis turiu įdomesnių užsiėmimų gyvenime :).

Rodyk draugams

Giminės sodyba

2014-09-22 parašė Tadas Lomanas

Va taip pro talentingų žmonių nuotraukuotojo objektyvą atrodo naujai pasodintas miško sodas - nedidukas Giminės sodybos gabalėlis :). Tolumoje kaimynų Giminės sodyba, už jos dar dešimt tokių. Vienos iš jų atiduodamos Gamtos rankoms, kad apsivalytų “karma”, kitose Vyksta Realybė, Gyvena šeimos, atvažiuoja vasaroti Giminės sodybas iškeitusieji į kitoką būtį.. vienoj kitoj gyvena vaikų pamirštas senukas ar močiutė.. Dar toliau vėl Sodybos, arimai, pievos, laukymės, upės, miškai - Lietuva… O virš Lietuvos nesustodami dangaus žydrynėje plaukia debesys :).. Po jais šimtametis klevas, kurio drevėse snaudžia šikšnosparniai ir ant akmens sėdžiu aš… Vienas prie kito prisiglaudę :)… aš ir ši erdvė, Mano Giminės Sodyba - Esame Vienyje. Mes kartu užsiimame Kūryba, augame ir auginame, sėjam ir sodinam - Gyvenam.

Čia senojo sodybos sodo, o dabar Miško sodo fragmentas. Priekyje iš dešinės agrastas, turbūt kokie penki-septyni krūmai auga kartu įsitvirtinę ir aš padedu jiems dar greičiau ir toliau plėstis :). Tie stagariukai priešais agrastą jau naujas krūmiukas paaugęs ir spėjęs šį rudenį lapus numesti.

Toliau Obelis (Papinka - čia veislė tokia), mano maitintoja žiemą :). Po ja auga ožekšniai ir balti serbentai, už jos dar dvi obelaitės, avietės, garšvos, dilgėlės, žvynabudės, krienai, slyva kaukazinė ir dar nemažai visko :).

O galiniam plane Senasis Klevas su galinga savo laja.

Čia jis labai gražiai išėjo :). Ten prie kamieno matosi ir suoliukas “atsipūsti” ir apžvelgti nuveiktus darbus, papulsuoti stebėtojo ritmu atsirėmus į draugo kamieną. Klevui jau virš šimto metų. Maždaug prieš tris dešimtis teko jam ir žaibo “paragauti”, dar ir dabar stengiasi užsigydyti po to likusias žaizdas. Esu jo drevėse ir bičių korių likučių radęs. Vis neprisiruošiu truputį pameistrauti ir pritaikyti dreves bitutėms :)…

Klevui iš kairės prisiglaudusi buvusi sodybos pirtelė - laukia savo eilės rekonstruotis ir atgimti Giminės Sodybos svečių (giminaičių) nameliu. O po Klevo laja, pačiam jos pakrašty, kur jis jau nedengia dangaus skliauto pasodintos tręšnės ir kriaušės, giliau po klevu avietės, lapoja kita pievos augmenija…

Čia vienas iš trijų mano daržiukų. Šis mažiausias. Žemė supurenta (nes senais ir neišmintingais laikais, buvo mano svečių mašinų stovėjimo aikštelė ir žemę suplūkė kaip aslą) ir kas pora metų storai užmulčiuojama žiemai. Takeliai darže padaryti iš pušies rastukų, kad negadinti dirvos struktūros.

Namas kuriame gyvenu žiemą ir labai labai (labai) blogu oru ;).. arba kai turiu kokių darbų kuriuos geriau atlikti patalpoje, pvz. grybų džiovinimas, meistravimas paryčiais, kai dar neprašvitę.. Arba kaip dabar - straipsnio rašymas. Iš dešinės - lauko beveik kompostinis tualetas. Ai… šiame darže šiais metais auga: braškės, pastarnokai, bulbos, batatas, saulėgrąža, kopūstai, dumplūnės, dumplainiai, kalendros, salotos, svogūnai, petražolės, salierai, mongoldai. O iš laukinių žolyčių: kiaulpienės, tramažolė, notrelė baltažiedė, gysločiai visokie, usnys ir t.t. - kiaulpienės buvo rimčiausia kultūra maistui iki pasirodant pomidoriniams dumplainiams.

(Mažytis lyrinis nukrypimas, dėl daržo technologijų, nors rimčiau besidomintys tai galėtų pasiskaityti Gamtinės Žemdirbystės forumą internete. Kartais pasitaiko, kad atvažiuoja žmonės valandai, ypač žurnalistais dirbantys ir jau prieš tai ten kažką kažkur girdėjo ir bando greit greit susivokti ir sudėlioti viską į proto lentynėles. Aš skubėti nemėgstu ir prasmės nematau, tai taip ir nedarau. Tai kiek spėju tiek pasėju.. Būna, kad taip ir išvažiuoja su savo sena “išmintim” nieko nepakabinę.. Po to prirašo straipsnių, kad mol Tadas žolių neravi :), jos saugo jo medelius ir daržoves nuo išdžiūvimo ir panašiai :).. Tai vat.. žolių pievoj aš tikrai neraviu, bet ir sveiko proto lietuviai to nedaro - pievų niekas neravi.. Jeigu išdygo koks nors medelis mano pievose ir noriu, kad jis greičiau užaugtų, tai būna kad aplink jį ir pievą paraviu pradžioj, kitais metais kai laiko turiu tai jau tik apipjaunu žolę. Nuravėta ir nupjauta žolė paliekama šalia medelio kaip maistas ir dirvos priedanga nuo saulės, o dar vėliau jei neturiu laiko tai žolę tiesiog aptrypiu, kad augalas gautų užtektinai saulės. O darže stengiuosi žoliu nerauti, bet stelbiančias kultūrines daržoves, apskinti ir palikti jų šaknis dirvoje, nesuardyti struktūros ir dar daug ten visko.. bet būna, laiko tokiems subtiliems santykiams su dirva tiesiog nėra, nes projektų daug, tiesiog begalybė gerąja prasme. Tada žoles ir net kai kurias daržoves tenka ir išrauti, o išrovus sukrauti šalia pagrindinių daržovių kaip maistą ir kaip dirvos paklotą. O būna atvejų, kai išvis nėr kada darže šeimininkauti, tada Gamta ten tvarkosi pati ir priaugina kiaulpienių su visu kitu gėriu - visas gėris lieka daržo gyvūnijai ir augalijai maitintis ir gyventi, o kiaulpienės ir dar šis bei tas keliauja į mano salotų bliūdą… Tai čia nesiplečiant… o šiaip tai kaip jau sakiau, tokioms temoms yra atskiri forumai, nes Gamta yra pati sudėtingiausia iš visų visatos sistemų. Turbūt paskutinės penkios Žemės civilizacijos iki galo šio stebuklo nesuvokia, tai ką ten galima per valandą papasakoti? Pasakoju žinoma vistiek, bet be didelių vilčių į nušvitimą ;)…)

Va čia dar biškį daržo vaizdų įdėsiu:

Lysvių plotas išmėčius tarpulysvius pas mane apie 2 arus, t.y. 10mx20m. Daržui kas met sumaitinama organikos maždaug iš 1ha pievų (kartais iš pusės.. tikslumu pasižymiu ten kur reik…), tiek užtenka šeimai su “normaliais” poreikiais, ypač jeigu valgoma daug salotų, natūralioj jų konsistencijoj ;)..

Galiniam plane pirties karkasas. Šių metų projektas. Giminės Sodyba be Šeimos neperspektyvus reikalas ;).. O Šeima tai Vyras ir Žmona susilaukę kartu vaikučių. Jei taip ir toliau logiškai viską vartalioti, tai dar kelios kombinacijos ir pirtis tampa vienu iš svarbiausių pastatų, tingiu ten viską vardinti :).. Medieną pasiruošiau pats, statau pats. Jei kokie paklydėliai užklysta - įjungiami atlikti mažos kvalifikacijos reikalaujančių darbų. Su daržu ir “pagalbininkais” elgiuosi taip pat. Į daržą žmonių neleidžiu, tik ekskursijai - jei kas labai nori padėti, tai eina nešioti mulčo. Visa kita per daug malonu ir svarbu, bei reikalauja per didelio suvokimo lygmens ;), kad būtų galima patikėti “berazumiams” iš Ano pasaulio.

Galiniam plane mažytis šiltnamis pomidorams, 2mx2m kupolo formos, pintas iš lazdynų. Užtenka vienam asmeniui pasisodint 10 pomidorų daigų. Šeimai reikėtų dvigubai didesnio (bet, kadangi kolkas esu vienas, tai neskubu - statyba su dirvos paruošimu užtrunka vieną darbo dieną), jeigu pastatot šalia prūdo, laistyti išvis nereik. Šiame darže auginu beržą ;).. Tiems kas sugeba mokintis iš kitų klaidų: persodinkite beržus ir drebules iš daržo kol jie mažiukai, nebent planuojate po kelių metų keisti daržo vietą :).. beržai pionieriai, turi stiprų paviršinių šaknų tinklą, gali suvalgyti belenkokį kiekį mulčo ir nieko nepalikti daržovėms, plius kažkiek ir šešėlį duoda, o daržovės mūsų geriausiu atveju šešėlį tik pakenčia, bet tikrai nuo to nekrykštauja iš džiaugsmo… dabar man tenka vis pakapoti jo šaknis ir praretinti lają, o žudyti tokio didelio draugo nei kiek nesinori..

Šiame darže auga: Griežčiai, saulėgrąžos, žirniai, kopūstai, rukola, dedešva, ridikai, agurkai, kukurūzai, aguonos, pomidorai, moliūgai, pupos, salierai, pastarnokai, topinambai. Bei visokios laukinės žolytės ir sideravimui naudojamos pakultūrintos (garstyčios, grikiai…). Daržų niekada nelaistau, daigais sodinu tik pomidorus, visa kita pasėta tiesiai į vietą. Mulčiouju paprastai kartą per metus, vėlyvą rudenį - nuėmus visas daržoves ir priauginus sideratų - vasarą kažkiek pamulčiuoju nurauta žole ir sideratais bei visokiom salotom kai jų per daug ir maišo augti pagrindinėm daržovėm. Tarpulysviai taip pat storai užmulčiuoti šienu ir kuo papuolė ;)… Sėklos dauguma sąvos, dalis iš draugų dar “jaukinamos” prie mano erdvės sąlygų.. Kiek išeina atsirinkinėju senoviškas stabilias ir kūnui bei sielai naudingesnes veisles, galinčias lengvai augti be sintetinių trąšų, nuodų ir tikresnės ekosistemos sąlygomis (daug rašyti… skaitykit knygas ;) ).

Va taip atrodo pomodoriukų lysvė. Žolė kiek turėjau kantrybės neravėta, o skinta, bet po to kantrybė baigėsi ir pradėjau rauti, bet jau nelabai ir išsirovė, tai ir gerai, tiesiog nuplyšdavo viršutinė tramažolių, gysločių, notrelių dalis, o šaknys likdavo po žeme :). Pomidorus pvz. irgi auginu tik atsparius marui ir žemaūgius arba super žemaūgius. Dabar rugsėjo 22, fitoftora kol kas užpuolė tik vieną veislę - reiks pamąstyti apie jos reikalingumą darže kitais metais. Skonis pomidorų auginamų lauke su mulčo sluoksniu, nekastoj dirvoj bei žolių kaimynystėj nepalyginamas su jokių ten super truper brangiausių veislių, bet maitinamų chemija ar net ir ekologiškų bet augintų negamtiškai. Net mano šiltnamio kur mulčo daug, o chemijos ir kasimo nulis - pomidorai ne tokie skanūs kaip augę lauke su laukinėmis žolėmis, nekastoj dirvoj ir su daug mulčo. O tarp pomidorų dar auga savaime prisisėjusių pastarnokų, aguonų derlių jau nuėmiau ir liko stagarai atremti pomidorams, po pomidorais dar auga salierai ir salotos - pomidorai nušals ir jų neliks, tada dar iki sniego augs salierai :).

Va tokios vat daržovės ne tik kūną bet ir dvasią jų šeimininko pamaitinti pajėgios - ir viskas daug aiškiau pasidaro ant šio svieto ;)…

O va čia daržiukas be plačių tarpulysvių. Vaikščiojimui suguldyti trūnijantys rąstai, jie taip pat ir maistas daržovėms  bei grybams. Auginu čia moliūgus, pupas, rukolas, ridikus, pastarnokus, salotas, morkas, burokėlius ir bulves.

Tai va tiek apie daržus labai sutrumpinus viską.

Yra toks dėsnis šioj Visatoj - Mūsų Tėvo, Dievo, sukurtos sistemos pasižymi begaliniu sudėtingumu, o Mūsų “pamotės” - technokratinės gyvybės palaikymo sistemos kūriniai gana primityvūs. Užaugam va tokiam primityve ir priprantam mąstyti siaurai, ribotai ir nepilnaverčiais šablonais… o visoki švietėjai-intelektualai bando padaryti titanišką ir beprasmišką darbą - praplėsti mūsų suvokimo ribas. Va ir aš dabar tą bandau padaryti ;)… O vat Gamta, yra be galo sudėtinga, ir tame dalis Jos grožio ir žavesio :)..  Aš visada atsargiai žiūriu į žmones kurie bando suprimityvinti ir paaiškinti gamtą ant “penkių pirštų” kombinacijos  - ir pats į save įtartinai žiūriu kai tai darau ;)…

Sudėtingumas - tai kai pavyko labai daug visko “sudėti” ir tame pilna “tingumo”, pvz. žemiau:

Čia mano Gyvas Namas :) - matot kaip šypsosi. Jame daug visko pridėta, sukomponuota. Iš esmės prikomponuota medžiagų iš gamtos ir iš technokratinio pasaulio. Taigi čia simbiozė. Mano požiūriu va tai ir turi minty Anastasija, sakydama, kad reik technokratijos sukurtas “šiukšles” panaudoti Gyvenamosios aplinkos tobulinimui, kitaip - Giminės Sodybų kūrimui. Šioje pavėsinėje miegu pavasarį, vasarą ir rudenį (kai lyja arba sninga), o kai oras geras tai miegu va čia:

Po šituo vat dangum ir šitoj vat - kažkam pievoj, vieniems pamiškėj, kitiems Gamtoj, o man - Giminės Sodyboj :). Tik dar žvaigždės įsižiebę spindi ir žolių bei medelių siluetai dangaus fone tamsėja. Kartais koks ežiukas naktį ateina ir apuosto, kartais katė kartu miega, pelėda praskrenda.. Dvasios kartais pabendrauja. Ryte paukščiai žadina čiulbėdami, Saulė sušildo. O pabudus viską reik suspėti per dieną. Kai vidurvasaris tai iki kaitros daug veiklų nuveikti, po to daug maudytis ir t.t… Kartais maudausi va čia:

Taip pat pvz. kaip technokratinius mechanizmus (pinigus ir eskavatorius) įdarbinti Rojaus Žemėje atkūrimui.

Va čia taip materealizavosi mano pavasarinė svajonė, skirta “Individualios Gamtos Terapijos Projektui”. Tame hektare jauno savaiminio obelų ir kriaušių sodo, su nuostabiu prūdu centre išdygo iš lazdynų pinta vigvamo tipo pavėsinė. Tik stogas kolkas nekoks, bet čia jau nuo “pacientų” pajėgumų labiau priklauso - aš padedu minimaliai, stengiuosi nemaišyti sveikimo ir tuo pačiu augimo procesui. O be to ir laiko tam kolkas praktiškai neturiu. Gamtos terapijos erdvės į Giminės Sodybos erdvę neskaičiuoju, ji skirta sveikstančiam ir svaigstančiam sociumui ir ateitį turėtų tapti visiškai autonomiška erdve, kurioje ieškantys žmonės valytūsį savo karmas, psichologijas, tobulėtų, kurtų ir augtų iki savo Giminės Sodybos netrukdydami mano “prabangaus” laiko ;). Užsakymas kitiems metams: pavėsinė turi būti ištobulinta ir užbaigta, o jei viskas palankiai susidėlios tai ji turėtų būti nulipdyta iki žiemojimo būsto. Dabar ten toks Olegas sėdi ir Anastasijos knygas perskaityti bando. Gerai kad Megre lėtai rašo, tai yra šansų, kad iki žiemos ir perskaitys, va tada gal ir veiklos imsis :). Būtų geriau žinoma, kad savo šeimą ir Giminės Sodybą kurtų, bet kiekvienam savi žaidimai atsižvelgiant į jėgas ir situaciją. Kai įsukinėjau šį projektą tai vyliausi, kad žmonės skaitys Kūrėjo knygą - Gamtos vyksmą tiesiogiai, bet gal dar ne šiam šimtmety ar dešimtmety. O gal daugumai pradžiai kokį kartą ar dešimt reik visą Skambančių Rusijos Kedrų knygų seriją prasukti ir kokius penkis ar dešimt metų savo Giminės Sodyboj prasikurti…

Labai panašų vaizdą aš kas dien iš savo pavėsinės matau gulėdamas hamake ir jausdamas Giminės Sodybos erdvę, bendraudamas su Ja ir su visu Pasauliu po truputį iš savo Pasaulio :).

Apie grybus, uogas, riešutus bei kitus miško ir gamtos malonumus nerašysiu :) - kam pasisekė tai ir patys suprantat :).

Kas nesupratot ką reiškia frazė “Giminės Sodyba” pasiskaitykit (galbūt dar kartą) V. Megre knygų seriją “Skambantys Rusijos Kedrai”, ypač dešimtąją knygą “Anasta”. Aš tai kaip ypač apdovanotas gabumais, šešti metai besikurtamas sodyboje ir skaitydamas penktąjį kartą pagaliau susivokiau, kad kuriu būtent Giminės Sodybą :). Sėkmės ir jums mieli draugai :). Ir tepadeda jums jūsų Protėviai :)…

Tadas Lomanas

Rodyk draugams

Būti gamtos vaiku nereiškia būti urviniu

2014-09-10 parašė Tadas Lomanas




P.s. Straipsnio teksto su manim nieks nederino, galima sakyti, kad tai laisva mano žodžių ir emocijų interpretacija pagal autorės suvokimus ir nuotaikas :). Jei ilgėliau palynos ir netingėsiu tai pats brūkštelsiu kuo užsiimu, o va fotkint visai nemėgstu - reiktų pagelbos :).

Rodyk draugams

Dovanoju natūralias obelaites

2014-06-08 parašė Tadas Lomanas

Dovanoju obelaičių savaiminukus augančius natūraliomis sąlygomis. Ūgis nuo pusės iki pusantro metro, apie 20-30 vnt. Pasikeitė sklypo ribos ir dalis vaismedžių atisdūrė kaimynų teritorijoje ir jiems maišo šienauti. Man obelų jau užtenka, tai nusprendžiau pasidalinti :).

P.s. Nuotraukoje mano miško sodas - ir jūs tokį galit užsiauginti, netgi gražesnį ;) :) :)… Sėkmės.

Rodyk draugams

Rekonstrukcijos

2014-05-24 parašė Tadas Lomanas

Pas mane sodyboje yra senas pirties pastatas begriūnantis. Šiuo metu statausi naują pirtį kitoje vietoje, o senają “pirtį” galvoju kadanors “rekonstruoti” į svečių namelį. Jeigu atrisrastų norinčių pasikrapštyti prie šio pastato rekonstrukcijos arba naujos konstrukcijos kūrimo tai mielai prašom.

P.s. Susidomėję susisiekite - derinsimės.

Rodyk draugams

Individuali Gamtos terapija

2014-05-24 parašė Tadas Lomanas

Kartais ima ir prisibeldžia iki mūsų poreikis atsigulti į vėsią viduvasario pievą, paplaukioti po prūdą, pasėdėti prie medžio, pamiegoti po atviru dangum, pakvėpuoti gaiviu oru ir stebėti, stebėtis… Taip jau nutiko, kad man atliko hektaras gamtos su nuostabiu prūdu, pievomis ir besistiebiančiu sodu. Norintys ramiai pabūti gamtoje ir susivokti savyje galite pasinaudoti šia galimybe. Individuali Gamtos terapija.

P.s. Su svim turėti viską ko jums reikia, tame tarpe ir sugebėjimą gyventi savarankiškai. Prieš atvykdami praneškite. Nusiteikit iš anksto būti Gamtoje su savimi pačiu. Aš apsiimu pasikalbėti su atvykusiais ir pristatyti jums erdvę. Tai tiek :)

P.s.s. Norintys gali prisidėti prie Gamtos terapijos erdvės formavimo. Šiuo metu reikėtų kokio nors būsto žmonėms gyventi, idealiausiai tiktų senas tipis (gal kas turit ir nenaudojat, tai galima būtų pastatyti, kol jums nereik, kad žmonės naudotūsi) arba kokia didesnė palapinė, gal net jurta.. tiktų ir senas kemperis ar kas nors panašaus.

Čia pradžiai. O ateitį tai planuojama pastatyti šildomą nameliuką (su pirtim), kad būtų galima naudoti ištisus metus. Pavėsinę, kompostinį tualetą. Kas norite prisidėti, maloniai prašom. Jei turit idėjų ar nereikalingų statyboms tinkamų daiktų, rašykit man į paštą “tadas.lomanas(ata)gmail.com”, tel. (8-684-38109).

Rodyk draugams

Ką mes valgome?

2014-01-07 parašė Tadas Lomanas

Tado nuomone tai yra pats nesvarbiausias klausimas kuriantis gamtoje… Tačiau žmonės mums jį labai dažnai užduoda, todėl pabandysime atsakyti.

Jei labai trumpai, tai mes valgome tai kas yra. Būdami namuose vartojame daugiausiai veganišką, termiškai neapdorotą maistą, kurį patys užsiauginame ar susirenkame gamtoje. Iki artimiausios parduotuvės geras pusvalandis pėstute ir maisto kokybė joje labai prasta, tad pagundų nusipirkt ko nors „nelegalaus“ beveik nebūna. Jei išvykstame kur nors, taip pat renkamės žalią maistą, bet jei tokio nėra, valgome tai, kas yra.

Pusryčiams paprastai valgome obuolių, arba kokių nors kitokių vaisių. Aš kartais pasidarau žolių kokteilio su vaisiais, arba išsispaudžiu žolių sulčių. Niekad nemėgau kavos, bet pvz. pienių-dilgėlių sultys su razinom kavamanams galėtų atstoti kavą: saldu, kartu, su balta putele ir energijos duoda.

Pietums daromės salotų iš to, ką turime. Dažniausiai daržovės, arba žolės su aliejumi ir saulėgrąžom. Kartais dar valgom papildomai saulėgrąžų, arba mirkytų neskrudintų grikių.. O vakare dar ko nors užkandam, arba ne… Kartais pasidarom salotų, bet daugiau vasara, kai dienos ilgos.. Sutemus geriau nebevalgyti.

Stengiuosi leisti organizmui nuspręsti ko ir kiek jis nori. Būtų pavojinga taip elgtis, kol organizmas dar pripratęs prie „narkotikų“ - kavos, šokolado, traškučių, baltų miltų, t.y. produktų, turinčių priklausomybę sukeliančių medžiagų. Bet kurį laiką jų nevartojant, poreikis išnyksta ir galima pasitikėti kūnu.

Iš savo patirties žinau, kad žalias maistas labai naudingas man, todėl nebereikia savęs prievartauti ar kankinti, kad jį valgyčiau. Organizmas pats jo nori. Bet jei nutinka taip, kad dėl kažkokių aplinkybių norisi kažko kito, aš savęs neprievartauju. Apskritai mėgstu visko paragauti, ypač būdama su kitais žmonėmis. Tada žinau skonį, žinau to konkretaus maisto poveikį ir nesijaučiu nuskriausta, kad kažko atsisakau ar sau neleidžiu. O jeigu suvalgius tas produktas paveikia mano savijautą neigiamai, kitą kartą organizmas tai atsimena ir sustabdo mane.

Grįžtant prie to ką valgome paprastai, būdami namuose, tai racionas labai skiriasi priklausomai nuo metų laiko ir aplinkybių. Netgi tuo pačiu metų laiku skirtingais metais galime valgyti visiškai skirtingą maistą.

Pavyzdžiui, pirmą rudenį nevartojom jokio aliejaus ir beveik nebuvo naminių daržovių, tad valgydavom įvairias daržoves, supjaustytas griežinėliais, mirkydami jas į iš saulėgrąžų arba žemės riešutų pagamintą „majonezą“. Po kurio laiko pastebėjom, kad nuo žemės riešutų arba sezamo sėklų skauda viršugalvį, todėl jau daugiau nei metai jų nevalgom. Taip pat išbraukėm iš valgiaraščio datules ir džiovintus vaisius iš parduotuvės ( nes jie beveik visi virti cukruje, džiovinti su aliejum ir pan.) Pirmą rudenį gyvenom bendruomeniškai ir maistą gamindavomės kartu su kitais bendruomenės nariais ir svečiais, todėl iš miesto kas nors atveždavo tai pomidorų, tai citrinų, tai dar kokių miestietiškų gėrybių.. O pernai rudenį jau buvome dviese, nei į miestą, nei į parduotuves nebevažiuodavom, tad visas tas gėrybes teko keisti kažkuo kitu. Pavyzdžiui, kai kuriuose patiekaluose sūrų skonį (druską) galima pakeisti rūgščiu skoniu (citrinos sultimis). Bet mes citrinų dar neužsiauginam, tad į salotas berdavome maltų džiovintų svarainių, serbentų arba kinrožės miltelių. Taip pat, labai daug visokių džiovintų prieskonių, daugiausia žolių (kalendros, krapų, petražolių, salierų, dilgėlių, kmynų, kurkumos…) Krapai ir salierų lapai, bei pomidorai tai pat turi sūraus skonio.

Pernai Tadas dažnai gamindavosi moliūgų salotų, o šiemet visai jų nebevalgom. Pirmą žiemą raugindavom kopūstus kartu su moliūgais (be druskos). Tada juos užberdavom maltom sėklom ar riešutais. Labai greitas būdas paruošti pietus. Dabar jau antra žiema mieliau renkamės šviežių kopūstų salotas. Atradom, kad būna šalto spaudimo aliejaus, tai su malonumu jį vartojam (alyvuogių, saulėgrąžų, rapsų, linų, sezamų..) Tai turbūt brangiausias mūsų vartojamas produktas, bet jam pinigų negailim. Tikrai paskanina visas daržoves. Kartais, kai išsiilgstam žolės, užpilam džiovintas dilgėles ar balandas vandeniu, pamirkom ir malam vienas arba su obuoliais. Gaunasi tokia žolių košė arba kokteilis. Bet šiemet dar to nedarėme.

Kad būtų konkrečiau, išrinkau kai kurias vietas iš savo dienoraščio, kuriose rašau apie maistą. Kai kam galbūt bus sunku patikėti, kad galima visą dieną valgyti tik švendrų žiedadulkes arba tik pienes su obuoliais, ir jaustis gerai. Bet aš tai išbandžiau. Kai kur įdėjau šiek tiek ilgesnes ištraukas, kad jaustųsi kontekstas. Kalbos neredagavau. Atsiprašau už kalbos kultūros klaidas.

2013-balandžio-1 d.

„O aš dabar įpratau giliai būti, giliai jausti, būti ryšyje. Visai naujai jaučiu medžius ir augalus, Žemę. Taip giliai lyg jie būtų mano dalis. Lyg būtume susiję. Lyg būtume viena.

Maitinuosi bilenkuo ir gydau save energetiškai bei žolėmis – veikia. Mano kūnas reaguoja į mano mintis ir veiksmus. Ir jei kažką darau siekdama, kad jis pasveiktų jis ir sveiksta. Ir žolės… atrodo kad jos labai stengiasi man padėti. Ir medžiai. Nors galėčiau tiesiog nustoti valgyti negyvą maistą.

Iš tiesų maisto gyvybė priklauso ne tik nuo to ar jis termiškai apdorotas, ar ne. Dar priklauso nuo minčių su kuriomis buvo užaugintas, nuskintas ir paruoštas. Pvz. dabar sriubas man virškina geriau nei salotas, nes sriubos iš savų produktų ir su meile, na ir skanios. O salotos pirktos“.

(Paaiškinimas: Buvo labai ilga ir šalta žiema. Pasibaigė daržovių kurias galima valgyti žalias atsargos. Bet liko bulvių, burokėlių, kurias virtas virškino geriau, nei pirktines salotas. Turbūt virškinimui įtakos turėjo ir šaltas pavasaris. Tuo metu dar nežinojau, kad galima sriubas tik pašildyti iki kūno temperatūros. O nuo visą žiemą valgomų kietų, riebių ir šaltų šakniavaisių salotų man buvo pradėję skaudėti skrandį. Todėl kartais išsivirdavau sriubos.)

2013-gegužės-10 d.

„Aš tai mintu kiaulpienėmis ir obuoliais - 95% raciono. Niekad nesuprasdavau Tado, kaip jis taip mėgsta tas kiaulpienes. Maniau, kad maivosi. Auginausi salotas… O dabar - visas kiemas pilnas man pačių skaniausių salotų. Dar biškį įdedu sėklų, aliejaus, cibulio biškį - ir puiku. Tik duonos prie jų truputį norisi ir aš truputį valgau.

Prisivežiau iš tėvų konservų, kiaušinių ir nieko negaliu ir nenoriu valgyti. Kiaulpienės skaniausia.“

2013- gegužės-16 d.

„Žiemą turėjau problemų su skrandžiu. Bet ėmiau stebėti ką valgau ir valgyti tai kas skanu ir daug žolės. Ir beveik viskas praėjo.

Kiaulpienės…“

2013- birželio-10 d.

„ Medaus mėnuo :) Valgom medų su žiedadulkėm ir bičių duonele. Šveičiam švendrų žiedadulkes

Gamta maitina mus. Rūpinasi. Visa erdvė rūpinasi mumis. Gal tik sraigės ne. Jos nuvalgo mūsų maistą. Bet jei ką, suvalgysim jas :)

Garšvos, dilgėlės, pienės, švendrų šakniastiebiai, jauni medžių lapeliai ir žiedai, rūgštynės, balandos – visada yra ką valgyti. Vakar padariau piktžolių salotų išravėjus savo ilgąjį daržiuką ir jos nerealios gavosi. O dar švendrų žiedadulkės ir nektaras plius žemuogės.

Ir taip be galo. O dar prasideda vaistažolės… Man taip patinka jas rinkti. Tik kad neturiu ko jomis gydyti :). Jau užraugiau šalpusnių, padariau šalpusnių sirupo, pririnkau žiedadulkių ir sumaišiau jas su medum (skonis kaip trynio su cukrum). Žodžiu jaučiuosi turtinga ir laiminga. „

2013- birželio-17 d.

„Būdama pas tėvus įpratau prie skanėstų. Bet ir čia jų prasimanom. Pvz. valgom piktžolių salotas su balandų padažu. Sumalus balandas su vandeniu gaunasi beveik grietinė. O pridėjus saulėgrąžų ir citrinos sulčių bei dilgėlių visai neblogas maistas. O pačias salotas darom iš kiaulpienių, rukolos, svėrių, balandų ir šiaip visokių piktžolių. Dar dedam varnalėšų stiebų. Labai neblogas maistas.“

2013- birželio-21 d.

„Prisirinkau daug švendrų žiedadulkių. Užpyliau medumi ir palikau. Bet matyt jas vis tiek reiktų išdžiovint, nes papelijo, tai žiemai nebeišliks. O varnalėšų kotų skonis nulupus kaip agurko.“

2013- liepos-3 d.

„Daržai auga. Ne čempionai, bet auga. Mažai raviu, kad piktžolės palaikytų drėgmę. O iš nuravėtų žolių darau kokteilius ar salotas. Šios savaitės topas: baltų serbentų kokteilis su vandeniu, medumi ir žolėmis (dilgėlės, mėtos, rukola, pienės ir kita). Mėtos puikiai vėsina.“

2013- rugpjūčio-8 d.

„…Šitie visi pokyčiai turbūt todėl, kad žolių valgymo periodas baigėsi. Turim agurkų, pomidorų, petražolių, obuolių, salierų lapų, mongoldų, krapų, salotų.. Daikonus ir pekinus jau nuroviau. Auga daug morkų, pastarnokai, kopūstai apgraužti bet irgi auga.. Dar lauktuvių kokių nors gaunam, tai kaliaropę tai cukiniją, žodžiu badas negresia. Bet Tadas (ir aš) vis tiek valgom dar ir grikius su česnakais ir druska. Nuo kurių kosėjam ir snargliuojamės.“ :)

2013- rugpjūčio-23 d.

„Sergu. Mama išvažiuojant įdėjo lauknešėlį: du sūrius, varškės, sviesto, duonos, pusę litro pieno, kiaušinių… šaldytuvo neturim, todėl reikėjo viską valgyti greitai. Gaminom fantastiškas salotas su džiovintom alyvuogėm, kurias paliko Gabrielis (buvo atvažiavęs kai mūsų nebuvo). Labai sūriom. Žodžiu „sūrinomės“. O kai jau pabaigėm savo sūrį Kaimynas pakvietė į gimtadienį, kur viskas buvo pagaminta iš  varškės: varškės saldainiai, varškės tortas, varškės tepamas sūrelis, lydytas sūris ir tiesiog sūris. Dar buvo vaisių, ir viskas. Žodžiu po tokios dietos kosėju ir turbūt ryte turėjau temperatūros. Bet mane gelbėja šalpusniai su čiobreliais ir medum. Puikus derinys nuo kosulio.“

2013- lapkričio-26 d.

„Maitinamės žiauriai skaniom salotom. Na su Bio saulėgrąžų aliejum, bet kas skanu. Aš kaifuoju nuo daikono su aliejum ir petruškom. Dar tarkuojam morkas su kopūstais ir citrina arba tik kopūstus su aliejum. Tas Laimio moliūgas labai kietas, ir gali atstoti morkas.. Obuolių daug turim, lapų visokių turėjom: griežčių, ridikų, salierų. Bet po šių šalnų jie turbūt pasibaigs.“

2013- gruodžio-6 d.

Vakar valgėm turbūt paskutines žalias salotas. Nuskyniau rukolas, ridikėlius, kopūstus paskutinius. O šiąnakt viską užpustė.“

2013- gruodžio-17 d.

„Tas rankomis daromas daržas tikrai turi savo privalumų. Va ką tik nusiroviau lysvelę morkų, kurias specialiai buvau palikus. Šviežutėlės. Nors buvo jau ir sniegų ir šalčių iki -10. O tos kurias kasiau rudenį – jau apvytę. Vis dar darausi kokteilio su salierų lapais, kuriuos labai mėgsta ir stirnos. Dar darau salotų iš rukolos, kurias Tadas ant linksmumo pasėjo gal rugsėjo gale. Nuostabios salotos. O dar petražolės ir mongoldai.. bet mongoldai stirnoms labai patiko, tai jau beveik nebeliko.“

Rodyk draugams

Kodėl aš išėjau gyventi į gamtą ir kaip sekasi (G.)

2013-11-04 parašė Tadas Lomanas

Tadas parašė, pamaniau, ir aš parašysiu.

Jei trumpai, tai aš ieškojau kelių… ieškojau galimybės darniai gyventi – nekenkiant gamtai, sau, aplinkiniams. Kiek tai įmanoma dabartinėmis sąlygomis. Norėjau patikrinti, ar įmanoma dabartiniam žmogui išgyventi gamtoje, prie jos prisiderinti, su ja susitaikyti, susivienyti. Ar tai įmanoma man.

Jau vaikystėje mane vadino „sena galva“, nes mėgau mokytis ir norėjau viską suprasti. Man viskas buvo įdomu. Gana greit suvokiau, kad skaudindamas kitus laimingas netapsi, todėl pradėjau sukti galvą, kaip „išgelbėti pasaulį“ J, o tiksliau, bandžiau rasti būdą, kaip darniai ir taikiai gyventi.

Pradėjau daugiau bendrauti su močiute, skaityti daug knygų, medituoti ir savanoriauti visuose geruose projektuose, kokius tik rasdavau: vaikų stovyklose, kuriant alternatyvią mokyklą, vaikų namuose… Daugiausia su vaikais, nes… jie dar buvo gyvi. Nors sistema juos visaip laužė, spaudė, bandė performuoti, juose dar buvo gyvas tikrumas, tikėjimas. Jų akys dar žibėjo. Jie dar buvo atviri pasauliui, gebėjo jį regėti tokį, koks jis yra… O dar ir dėl to, kad jaučiau juose daug baimės, skausmo ir tiesiog visa siela troškau jiems kaip nors padėti.

Kas kart susidurdama su kokia nors problema aš nebandžiau jos spręsti iki tol, kol nesuvokdavau jos priežasties. Taisyti pasekmes man atrodė bergždžias darbas. Aš norėjau šalinti priežastis. Pagrindinis klausimas tapo – KODĖL? Ir kuo giliau kapsčiau, tuo labiau ėmiau suvokti, kad didžioji dalis problemų kyla todėl, kad žmonės nutolsta nuo savo prigimties, nuo savo esmės ir, tam tikra prasme, nuo gamtos.

Dabartinis žmogus gyvena dirbtiniame pasaulyje, o iškreiptame pasaulyje sunku susidaryti teisingą vaizdą. Jei bazinės žinios apie pasaulį neteisingos, tai jomis vadovaujantis neįmanoma rasti teisingo atsakymo į klausimus. O panašu, kad taip dabar ir yra. Dabartinis mokslas yra labai ribotas, o pretenduoja į tiesą. Todėl viena hipotezė keičia kitą, o tiesa lieka „kažkur anapus“.

Aš norėjau patirti tiesą savimi, todėl persikėliau į gamtą.

GAMTA ATSTATO VISKĄ Į SAVO VIETAS.

GYVENIMAS GAMTOJE

Kuklus daugiau mažiau žaliavalgiškas gyvenimas gamtoje, turint pakankamai laiko stebėti save, savo kūną išties išspendė daugybę problemų ir atsakė į daug klausimų. Padėjo geriau pažinti ne tik kūną ir jo procesus, bet ir psichologiją.

Gyvenimas gamtoje yra visai kitokio skonio gyvenimas, kurio niekaip neišeitų nupasakoti, apibūdinti. Tam, kaip pasakytų V.Serkino šamanas, reikia praktikų.

Geras jausmas per savo patirtis pažinti pasaulį, kurti drauge su Dievu-gamta, turėti laiko viskam tiek kiek norisi, daryti tai ką norisi, taip kaip norisi, tada kada norisi… Jausti Visatos pulsavimą… Na gal ne visai viskas taip, bet panašiai.

KITA PUSĖ

Bet yra ir kita pusė. Apsigyvenus gamtoje, pajutus draugystę su augalais ir gyvūnais, su žeme, nejučiomis imi atstovauti jų interesams ir tampa sunku suvokti, kaip galima visa tai niokoti. Kaip galima gyvus medžius, augalus, žvėris iškeisti į dirbtinius, negyvus daiktus. Kaip galima medžioti? Nušauti taikų, niekuo neprasikaltusį gyvūną, ar nupjauti medį, kuris valo tau orą… Žodžiu, tampama „visuomenės priešu“.

Žmonės dabar gyvena tam, kad pirktų ir daug kas nesuvokia, kaip galima nepirkti. Kaip galima nešioti nudėvėtus drabužius, šimtą kartų taisyti senus daiktus ir baldus, atliekas panaudoti statyboms. Juk tai neestetiška, negražu, nemadinga.

Apgailėtina, kaip žmonės niokoja gamtą tam, kad turėtų naujus baldus, rūbus, daiktus… Ir kiek šiukšlių padaro, kai atsikrato senų… Bet mūsų civilizuotas pasaulis ir stovi ant vartojimo, t.y. naikinimo pamato. Nustojus vartoti nukristų gamyba, BVP, žmonės netektų darbo ir civilizacija žlugtų. Todėl nevartoti dabar pavojinga sistemai. Nesvarbu, kad baldų, daiktų, drabužių jau dabar prigaminta šimtui metų į priekį…

Bet aš perku drabužius padėvėtų drabužių parduotuvėse. Nešioju juos iki kol sudyla ir tuo didžiuojuosi. Tiesa sakant, nauji drabužiai man net nepatinka. Ankščiau nesupratau, kodėl taip yra, dabar manau todėl, kad dabartinės medžiagos (medvilnė) jas auginant yra užteršiamos chemija ir naujuose drabužiuose jos daugiau, nei jau skalbtuose ir dėvėtuose.

Ir apskritai stengiuosi neperkti naujo daikto, kol įmanoma pataisyti seną. Prieš bet ką išmesdama apgalvoju, ar tikrai jo nebeįmanoma pakartotinai panaudoti. Kartais toks gyvenimo būdas primena „bomžų“ gyvenimą, bet „bomžai“ šimtu procentų ekologiškesni nei bet kuris gerai uždirbantis pilietis.

Žodžiu, nustojus vartoti, nebereikia dirbti, nes nebereikia pinigų, o kai nebedirbi – tampi visuomenės marginalija. Žmonėms darbas tapo taip savaime suprantamu dalyku, kad jiems sunku suvokti, ką veikia žmonės, kurie nedirba. Na, paprastai bedarbiai kaime geria, rūko arba, jei jauni, ką nors kito vartoja, o jei ne – serga depresija. Todėl vienas dažniausiai užduodamų klausimų man ir Tadui yra: ką jūs veikiate?

KĄ MES VEIKIAME

Šio klausimo atsiradimas suprantamas. Nuo vaikystės mes einam į darželį, paskui į mokyklą, tada į universitetą, po to į darbą… Visas mūsų laikas yra suplanuotas ir sustruktūruotas. Penkias dienas dirbam, dvi ilsimės. Mėgstam penktadienį, nekenčiam pirmadienio… O čia – viskas išnyksta. Nėra nei pirmadienio, nei penktadienio… Visas laikas tavo. Ką veikti??? Žiūrėti televizorių? O jei televizoriaus nėra?

Pripažinsiu, kad tai rimta. Žmogus išties turi būti psichologiškai stiprus, kad, riebiai kalbant, po dvidešimt penkių metų kalėjimo sugebėtų susitvarkyti su laisve, kurią gavo. Pavyzdžiui, nesusirgtų depresija. Nors dar prieš šimtą metų žmonės gyveno natūriniuose ūkiuose, ir retas kuris užsiėmė kokiu nors amatu. Žinoma, buvo kiti laikai, ir niekas nepardavinėjo baltinių, batų ir paltų po litą…

Pripažinsiu, kad net man kartais dėl veiklos kyla sunkumų. Pirmus du metus buvo lengva. Pirmus metus „nebuvo kas valgyt“ :) . Tadas beveik neužsiaugindavo daržovių, todėl daug tyrinėjom laukinius maisto šaltinius, valgėm žoles, lapus ir daug daug sužinojom apie gamtą. Antrais metais šio to užsiauginome. Graužėme viską ir džiaugėmės, kad pirmą kartą jaučiamės kaip laisvieji žmonės, nes valgome savo užaugintą maistą ir nuo nieko nepriklausom. O šiemet užsiauginom daug, visko turim ir žinom kaip auginti, kad užaugtų. Todėl ši sritis tampa mažiau įdomi… Norisi kažko kito. Pagal Maslow poreikių piramidę toliau turbūt sektų dauginimasis :) juokauju. O jei rimtai, tai išties norisi daugiau bendravimo, žmonių, savirealizacijos. Čia man taip.

Jau senokai pastebėjau, kad man tam kad diena būtų prasminga joje turi būti keturi komponentai. Pirma turiu kažką nuveikti fiziškai, praktiškai. Padaryti kažkokį darbą. Antra – turiu skirti laiko savo dvasiai, pvz. pamedituoti. Trečia – turiu išmokti ko nors naujo ar bent paskaityti knygą. Ketvirta - turiu turėti laiko sau poilsiui, pabūti gamtoje, pašokti, padainuoti. Tikrai ne visada išeina ir per daug nesistengiu laikytis šių taisyklių. Kartais vieno punkto būna daugiau, kito mažiau. Bet jei pavyksta surasti balansą tarp visų keturių – diena būna praleista puikiai. Anksčiau, kai buvau viena, mėgau medituoti dienų dienas. Dabar daugiau laiko skiriu darbams. Dar su Tadu įpratau kartkartėmis žiūrėti filmus. Anksčiau to nedarydavau. Kartais sėdžiu prie interneto. Labai mėgstu rankdarbius, nors nesu kruopšti ir retai pavyksta padaryti ką nors kokybiško. Rytais darau mankštą ir medituoju. Nemažai laiko užtrunka maisto gamyba, nes mėgstu labai šviežią maistą, todėl prieš kiekvieną gaminimą einu produktų į daržą. O tai užtrunka. Dar užtrunka viską išplauti ir sutvarkyti, nes neturim nei vandentiekio nei kanalizacijos, vandenį mes taupom. Kasdieną stengiuosi išeiti pasivaikščioti. Judėjimas labai pagerina medžiagų apykaitą. O ypač žiemą jei neini į darbą, tai išskyrus tualetą apskritai galima niekur neiti. Todėl turiu prasimynusi pievose ar sniege kelias trasas kuriomis vaikštau.

Dar… Pamėgau fotografuoti. Taip labiau užčiuopiu pokyčius ir judėjimą. Ir grožį.

Mėgstu anksti keltis, bet kartais leidžiu sau pamiegoti.

Dar labai mėgstu stebėti gyvūnus. Nelabai dažnai juos matome – medžiotojai juos išbaido, bet per šiuos pora metų prisižiūrėjom tikrai daug. O kai pamatau kokią naują rūšį, tai internete susirandu informaciją apie ją ir paskaitau.

Dar mėgstu vaikščioti po mišką. Bet tai rudens ir žiemos praktika, nes pavasarį ir vasarą per daug darbų… ir mašalų.

O darbai pas mus sezoniški ir įvairūs. Pavasarį ruošiam dirvą, sėjam, sodinam, mulčiuojam… Laistom, daiginam. Vasarą prižiūrim. Apie vidurvasarį prasideda atostogos, kai reikia tik kirminus ir sraiges nurinkinėti. Rudenį imam derlių ir ruošiam sėklas. Žiemą – ruošiamės malkas. O be viso to dar būna daug kūrybinių darbų – statybos, amatai, menai, remontai…

KĄ MES VALGOME?

Antras pagal dažnumą klausimas – Ką jūs valgot?

Maistas irgi priklauso nuo sezono. Beveik visus metus vartojam tik kelis produktus: obuolius, saulėgrąžas ir aliejų. Juos perkam. O visa kitą užsiauginam ar susirenkam gamtoje

Rodyk draugams