BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Visgi kur link? :)…

Iš pradžių tai kodėl gi mes gyvename sodyboje? Kodėl savanoriškai atsisakėme dalies technokratinės sistemos siūlomo konforto?……….. Atsakymai mūsų akims ir ausims - labai paprasti ir atrodo savaime suprantami. Visi mes žmonės. Vieni laimingi, kiti nelabai, o treti išvis nesuprastų kas čia per klausimas. O mes buvome ir esame laimingi, taip pat norėjome ir norime būti dar laimingesni. Patirti kas dieną, kas akimirką daugiau džiaugsmo ir dažniau šypsotis, būti lengvose, pozityviose emocinėse būsenose. Mano miestietiška kasdienybė šių sąlygų netenkino. Todėl ieškojau kažko “kitokio”. Iš esmės tai mūsų psichologinė būsena ir apskritai visa psichika priklauso nuo fiziškai atliekamų praktinių veiksmų - pavadinkime tai praktikomis. Terminas Praktika apima visas realiai atliekamas konkretaus žmogaus, konkrečias veiklas. Pvz. konkrečiai aš keldavausi šeštą, pusvalandį pėdindavau miegamais Vilniaus kvartalais į darbą, ten sėdėdavau aštuonias valandas naršydamas internetą, aprašinėdamas savo emocines būsenas eilėraščių ir prozos pavidalu, bendraudavau forumuose, tuo pačiu atlikdamas ir administracines darbo ofise funkcijas (skambučiai, pasitarimai su kolegom, popierių kurpimas, parašų rinkimas, snaudimas posėdžiuose ir t.t. ir panašiai), po to parduotuvės, maistas, rūbai, kelionės autobusais ar mašinusai į kokį nors vakarinį draugų pasiplepėjimą prie sausainių… Visa tai buvo mano tam tikro etapo “Praktikos” kurios formavo, keitė mano asmenybę. Suprantama, kad visų to meto praktikų neišvardinsiu ir neverta to daryti. Užtenka suvokti, kad visi mes turime tam tikras praktikas kurios užpildo mūsų buitį, būtį (gyvenamąją erdvę). Priklausomai nuo praktikų dėliojasi ir mūsų tolesnis gyvenimo kelias arba kuriasi “veiklos erdvė” plačiąja prasme. Ne išimtis ir mano asmeninis gyvenimas.

Rašymas yra viena iš praktinių veiklų formuojanti “rašytojo” psichologiją (nesigilinsim į detales… :) ). Kalbėjimas irgi praktinė veikla kuri formuoja “kalbėtojo” psichologiją… ir taip toliau. Gali šimtus kartų aprašinėti miško sodinimą, eilėraščių, poemų ir apsakymų prirašyti - išjausti viską iki smulkmenų, bet taip ir nepasodinti nei vieno krūmokšnio savo rankomis. Tą patį gali papasakoti ir apdainuoti tūkstančius kartų. Psichologiją tokia veikla-praktika žinoma kažkiek pakeičia, bet nekažinkiek. Daug žmonių taip ir pasilieka “kalbėtojais” ir “rašytojais”, o prie darymo stadijos taip ir nepereina. Žmogus kuris užsiima darymo praktikomis gali būti įvardinamas tarkim kaip Meistras (plačiąja prasme), t.y. žmogus kuris atlieka praktinius veiksmus konkretiems tikslams pasiekti - pasidirba kopėčias, pasodina mišką, išveda šalčiui atsparų ananasą ir t.t. Na manau suprantat. Pokyčiai į mūsų gyvenimus ateina per įgyvendintas praktikas. Kitais žodžiais informacija mus pasiekia per pojūčius (regą, klausą, lytėjimą, sąmonę ir t.t.) taip mes susipažįstame su galimomis naujomis veiklomis. Na seminarų metu, knygas skaitydami, su draugais bendraudami, medituodami - vienžodž, aplinką stebėdami :). Nerealizuota informacija yra tuščias reikalas, t.y. nepritaikyta praktiškai konkrečiai savo buityje ji bevertė, netgi žalinga, nes užgrūzina žmogaus sąmonę ir “valgo” kasdieninę energiją. Na patys žinote, kad apsčiai yra mentalinių ir verbalinių praktikų skirtų sąmonės apvalymui nuo šiukšlių.

Na išsiplėčiau čia :). Seniai šia praktika - “rašytojo” beužsiiminėjau. O gavosi viskas taip, kad dar begyvenant Vilniuje pradėjau plėsti savo draugų lauką į dvasingumu besidominčių žmonių pusę, nes ir pats tuo domėjausi bei užsiiminėjau… Per juos ir atitinkamą literatūrą bei vaizdinę medžiagą susipažinau su eile naujų man praktikų, iki tol kaip ir žinotų, bet miestietiškoje mano realybėje neegzistavusių. Praleidau daug laiko su draugais gamtoje, po to ir vienas arba su šeima… Kada įgauni praktines patirtis (ne teorines iš knygučių ar jausmingų pokalbių su draugais) tada atradęs laiko gali jas tarpusavyje palyginti ir pamastytį bent truputį kas tau labiau tinka, patinka ir kaip norėtum gyventi. Vat man ir pasisekė, turėjau laiko, energijos ir šiaip palankiai susiklostė situacija (čia nesigilinant, nes vistiek kiekvieno situacija skiriasi, karmos skirtingos…), nusprendžiau “veiklų lauką” pakeisti kardinaliau. Miestietiška buitis stabdė gamtiško gyvenimo varianto įsisavinimą. Šiaip tai retai būna, kad technonkratiškas agregoras padėtų artėti link gamtos, bet retkarčiais pasitaiko :)… Va todėl pakeičiau gyvenamą vietą iš nuomojamo kambario Vilniuje į nuosavą sodybą Ridvoniškių kaime. Paprasčiausiai norėjau sodinti, auginti savo medžius, vienus iš sėklų, kitus sodinukais parsineštų arba išgelbėtų nuo žūties, norėjau auginti sau daržoves, atstatyti sugriautą dirvos derlingumą - prisiskaitęs apie tai buvau daug, bet norėjau tai iš tiesų daryti. Norėjosi turėti savo prūdą kuriame kada tik užsimanęs galėčiau maudytis ir sukurti ten turtingą ekosistemą su manim joje, kur gyventojai (augalai, gyvūnai ir t.t.) mane pažinotų asmeniškai ir į mane reaguotų kaip į draugą ir kaimyną, gal būt net šeimininką ;)… kur nereiktų užsiimti įgrįsusia vergo rutina, kas rytą keltis fiksuotu laiku ir skubėti į privalomą bei nuobodų, stresinantį darbą ir t.t. - na patys suprantat, ką čia jums rašinėti apie visuotinai pažįstamą buities variantą. Tai va, norėjosi stebėti ir liesti gamtą, visame jos grožyje ir įvairovėje, būti gamtos dalimi, ja rūpintis ir leisti jai rūpintis tavimi. Norėjosi erdvę aplink save tvarkyti pačiam ir būti už ją atsakingam asminiškai, o ne vartoti ir susitaikyti su kažkieno sukurta aptarnavimo ir eksplotavimo sistema. Taip pat norėjau sukurti erdvę kurioje norėtūsi gyventi mano mylimam žmogui, kurią iš tiesų būtų galima pavadinti “Meilės erdve” - kur ryšys su visa gyvastim būtų per emocijas, gyvas ir asmeninis. Na žodžiui irgi manau supratot. Va visu tuo ir užsiiminėjame savo erdvėje jau penkeri metai su trupučiu ir taip toliau. Priprasti prie naujų praktikų reikėjo laiko praleisto jas praktikuojant. Taip jau yra, kad kelią įveikia juo einantys, kalbos ir pasiruošimai tam turi menką įtaką. Mums patinka gyventi atsakingai, patiems pasikuriant pečiuką, susirandant, parsinešant ir pasiruošiant malkas - jei to nepadarom tai patiems jaučiant šaltį ir drėgmę :). Patinka netgi kartais ta drėgmė ir šaltukas - man labiau, Gintarei mažiau. Patinka patiems dalyvauti dirvožemio ir daržo kūrime, paruošime, sodinime, persodinime, priežiūroj, derliaus ėmime ir vartojime. Darome tai ne todėl, kad būtume priversti, o todėl, kad norime ir mums tai patinka. Kas to nepatyręs tai neverta apie tai šnekėti, paprasčiausiai trūksta praktikų. Kas pajėgūs tai imkite ir darykite, taip atsiveria naujas pasaulis, su naujom emocijom, psichologinėm būsenom, ateities perspektyvom ir t.t…

Be asmeninio santykio su savo erdve ir jos gyventojais turime ir struktūrinių planų. Norime susikurti tobulesnę gyvenamą aplinką. Šiam momentui tai užsiauginti aplinkui mišką, kad sušvelninti vietinį klimatą: pristabdyti vėjus, suvienodinti ir padidinti oro drėgnumą ir t.t.. Miško reik ir dėl to, kad norime augintis visokiausių vaismedžių, uogakrūmių ir riešutmedžių - visi jie yra labiau miško gyventojai ir norit kad jie būtų laimingi, neužtenka su jais bendrauti ir juos glostyti, tenka įsiklausyti į jų poreikius ir kiek įmanoma juos patenkinti. Auga medžiai ir pievose, bei arimuose, bet miške ir šalia jo auga geriau. Tai vat ir žaidžiam, kuriam erdvę kur visi būtų laimingi. O su laimingais vaismedžiais ir vargo mažiau, nereik tiek priežiūros t.t. - na vėl išsiplėčiau.. bet tokios mūsų praktikos - šiuo metu padedam savo erdvėje kurtis miškui ir įterpiam į jį vieną kitą augalą iš priešledyninės pabaltijo miškų ekosistemos. Sėjam ir sodinam dažniausiai tokius augalus kurie mūsų ekosistemos sąlygomis gali lengvai ir be didelės priežiūros augti arba lengvai prisitaikyti. Kartais paeksperimentuojam ir su “tolima” egzotika, pvz. citrinmedžiais, avokadais ir t.t. visko nevardinsiu.. bet labiau dėl eksperimento atsiradus galimybėms, daug energijos tam neskiriam - salygos dar nepalankios. O ateitį norim turėti turtingą, tiek produktyvumu tiek rūšine įvairove meilės erdvę.

Esmė, kad ne tik žmogus keičia jį supančią aplinką, bet ir aplinka supanti žmogų keičia jį. Ne visada žinoma, bet tiems kas nori judėti geros aplinkos sąlygos stipriai padeda. Vat ir mes tobuliname savo meilės erdvę, o ji tobulėdama tobulina ir mus - augame kartu, bent jau norėtume, kad taip būtų. Kolkas tai panašu, kad mus supanti gamta visada stipriai mus lenkia savo tobulumu. Yra ir kiti keliai, kur gamta neįtraukiama į praktikų sąrašą, dauguma jų socialiniai, per darbą su žmonėmis, įvairios soc-mentalinės ir individualios sąmonės keitimo praktikos. Na jūs ir patys turbūt galit dešimtis pavyzdžių privardinti. Kažkuriam etape vien soc ir mentalinių praktikų ima nebepakakti - sustoja arba stipriai sulėtėje sąmonės augimas. Va tada “išrinktieji” ;) atranda gamtą kaip neaprėpiamą Dieviškumo apraišką ir tobulėjimo pamatą bei šaltinį. O “išrinktieji iš išrinktųjų” ;) atranda asmeninį gamtos kampelį kurį pasirenka arba kuris juos pasirenka ir per abipusias praktikas sukuriama vientisa gyvybinė sistema. Truputį juokauju, nes kam dar nelaikas tai nesupras ir priešinsis tam - neverta, tiesiog užsiimkite praktikomis kurios jums patinka, o kam jau laikas tai irgi užsiimkite tuo kas jums patinka :).

Šiuo metu mes užsiimam asmeninės meilės erdvės kūrimu, kuriam santykius su augalais, gyvūnais, kuriame konforto sąlygas savo erdvėje atitinkančias mūsų netobulumo laipsnį (pavėsines, šiltnamius, pirtį, namą remontinam po truputį ir t.t.) ir taip pat tobulumo: prūdai, pelkės, pievos, miškai, augalų ir gyvūnų apgyvendinimas šalia mūsų… Kažkas pavadintų savipakankama sodyba - aš pasakyčiau, kad savipakankamumu mūsų apgyvendinta Meilės erdvė irgi pasižymi. Kolkas veiklų mums daugiau nei pakanka savo kieme. Tuo pačiu esame surinkę duomenis apie aplinkinius parduodamus sklypus ir žmonėms kurie ieško sau kampelio gyvenimui padedam kiem manom reikalinga jį susirasti. Mes suprantam, kad ateityje mūsų praktikoms neužteks vien savo eko-erdvės, reik kad ir aplink būtų daug suprantančių ir norinčių tame visave erdvės tobulinime dalyvauti, tai po truputį žiūrim į ateitį dėl kaimynų aplink mus. Tik mes norim savarankiškų, savipakankamų kaimynų, kad jie savo buitį ir būtį pradiniame etape sugebėtų susitvarkyti patys. O tada galima bus imtis ir kitų aplinkos tobulimo projektų. Kokie jie bus dabar dar neverta rašyti, nes ir šiaip keliems dešimtmečiams yra ką veikti. Kitais žodžiais - kartais reik žiūrėt kas po kojom… Atstačius emocinius ryšius su savo gyvenamąja aplinka, ji pati parodo kur link reik judėti. Mes norim, kad žmonės taptų savarankiški visuose planuose ir tokį pavyzdį perduotų ir kitiems. Tai va tokia mūsų maždaug ir vizija dėl Eko gyvenvietės aplink mus, ji turėtų būtų iš savipakankamų sodybų su stipriais šeimininkais jose ir tada užsiimti bendrais visiems aktualiais projektais, laisvu laiku nuo savo asmeninių džiaugsmų. Tai tokios vizijos, o bus taip kaip kursim ir kaip gausis :).

Tikiuosi aiškiau kur link mes judame ir kokiame etape dabar esame, bent jau kaip mes patys matome ir jaučiame situaciją. Įrašų panašių tai nusiteikite, kad mažės, mes dabar užsiimame praktinės veiklos praktikomis, o bloge talpinsime daugiau skelbimus-kvietimus į talkas, pasibuvimo vakarus ir t.t., t.y. taip pat praktine veikla užsiimti, plepėti mes atsiplepėjom jau, rašyti irgi atsirašėme, bet užtat užsiimam daug įdomesniais dalykais, jums taip pat linkime judėjimo šia kryptim :).

Patiko (9)

Rodyk draugams

komentarai (3) | “Visgi kur link? :)…”

  1.   Rasa rašo:

    Sveiki Tadai ir Gintare, ačiū už išdėstytas mintis. Atrodo- su savimi pasikalbėjau… Mūsų šeima- du metai sodyboje- tai geriausi metai mano gyvenime ir kasdien brandžiau ir pilniau gyvenu. Nesikartosiu, Tadas viską paršė. Sėkmės visiems

  2.   Rasa rašo:

    Žavus ugniakuras ir visa…

  3.   Nija rašo:

    grazios nuotraukos ir as noriu i kaima…

Rašyk komentarą