BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

šiokie tokie paatviravimai

Sveiki :). Nusprendžiau pasidalinti su jumis kai kuriomis naujienomis… na visų pirma tai atsiprašau, kad negaliu priimti visų norinčių mane aplankyti, kad kuriu visokius filtrus ir dirbtines kliūtis. Visada jaučiau poreikį giliam bendravimui, tiek su aplinka tiek ir su žmonėmis (su žmonomis taip pat ;) )… Ir ne aš vienas, visi mes turim šį poreikį tik esame kiekvienas savo etape. Per tai galima pažvelgti ir į mano gyvenimą ir veiklą, pomėgius taip pat. Taip jau susiklostė gyvenimas, kad daugelis mane prisimena ir įsivaizduoja kaip maksimalistą. Netgi artimiausi man žmonės… O man atrodo, kad šis mano gyvenimo etapas jau praeityje. Aš saves nelaikau maksimalistu.. galima pajuokauti, kad “jaunatviško maksimalizmo” laikotarpis jau praėjo, bet tai nelabai perteikia esmę :). Kartais sunku viską perteikti žodžiais, na bet pabandysim dar kartą. Na visų pirma tai ne visus mus vienodai aplaužo ir sulaužo technokratinė sistema. Ir ne visiems mums vienodai sekasi su gyvenamąja aplinka į kurią patenkame gimdami ir t.t. (karma-šmarma ;) )… bet kartais vat ima ir pasiseka. Ir man gyvenime daug ir labai sekėsi. Kartais kai turiu laiko ir kvailumo tai peržvelgiu ir palyginu savo praeitą ir esamą gyvenimą su kitų žemės gyventojų ir tada atrodo, kad patyrus šitiek įvairiausio gėrio ir tiek suvokus tai lieka tik dėkoti iki gyvenimo galo Visatai už visa tai. Va tokie mano išsireiškimai kogero irgi sukuria jūsų galvose ir širdyse iškreiptą vaizdą - tokį kosminė laimingojo lėbautojo, dievų pateptojo. O viskas šiam pasaulį turi savo kainą.. Taip sakant Harmonija - kosminė pusiausvyra :). Su aiškiu visapusiškai giliu suvokimu ateina ir savo ir dabartinio pasaulio esamos situacijos suvokimas. ir ne visada norisi juo dalintis su žmonėm, nes ne visiems tai ir pakelti: kartais geriau nežinoti, koks ilgas ir varginantis bus kelias per kalnus, nes dalis apsisuks ir sugrįš atgal, o dalis visą kelionę nebepakels akių į dangų, gėles, paukščius ir savo bendrakeleivius… Mano kelias šiuo atžvilgiu niekuo iš esmės nesiskiria nuo bet kurio iš jūsų. Aš irgi esu nuolatinėse paieškose. Būna ir džiaugsmo ir skausmo, o būna ir ramybės… Ir nereik manęs idealizuoti, atsiprašau kad pats turbūt čia nemažai ir pasistengiau - neprieštaraudavau tam, nes kartais nemačiau prasmės, kartais mačiau, kad nepajėgsiu pakeisti požiūrio, o kartais, kad geriau jau tegu idealizuoja žmogus, kad taip jam bus geriau. Tik va gilaus bendravimo iš to nesigauna. Žmogus pabendrauja su įvaizdžiu, o aš lieku nuošaly viso to proceso :).  Man tokia situacija nelabai patinka. Seniai supratau, kad būti “Žvaigžde” nedėkingas užsiėmimas. Daug kam žinoma patinka ir dabartiniam pasaulyje ši “profesija” reikalinga, o “šviesiosios žvaigždės” tai turbūt kaip niekad ankščiau yra reikalingos dabar. Bet aš visų pirma žmogus ir nebeturiu profesijų - užaugau taip sakant. Užaugau ne iš kažkur kitur, o iš savo tėvų, iš sociumo technologijų, iš meilės ir kitų patirčių.. visame tame pilnai dalyvaudamas ir išgyvendamas su visu džiaugsmu ir skausmu kartu.. tik nepagalvokit, kad ruošiuosi numirti (pagal visus gamtos procesų dėsnius ;) ).

Eh…. kad jūs žinotumėt mielieji, kaip sunku atvirai ir giliai su jumis visais iš karto bendrauti - asmeniškai su kiekvienu ir tai pastangų nemažų reik, o va taip tai praktiškai atrodo neįmanoma ir vis bandau, bandau… Ir klaidų aš visokių pridariau gyvenime savo ir netgi didelių.. bet iš jų gauni ir dideles pamokas :). Jeigu konkrečiai ir iš socialinės dalies tai patirtis ir suvokimas iš jos, kad žmogus turi būti atviras pasauliui.. o dar geriau tai tiems kas jaučia giliai ir turi patirčių.. bet tai nereiškia, kad reik priimti visą dabartinį pasaulį toks koks jis yra.. O aš šitą kelią išbandžiau tiek kiek sugebėjau. Kai visa situacija su visišku pozityviu atvirumu žmonėm dasirito iki eilinio europietiško “eko tūso”, tada teko giliai susimąstyti ir ieškoti išeičių.. peržvelgti savo vidų ir išorę, ir pagalvoti ar taip jau gerai dabartiniam pasaulyje būti užkietėjusiu pozityvistu. Ar nesigauna tai eiliniu šviesiu veidmainiavimu.. na ir po to surasti jėgų visą situaciją pakeisti… Gaila žinoma, kad teko keisti grubokai ir neužteko jėgų gražiai visko išspręsti. Dalį tūsofkės teko tiesiog išprašyti, dalį išglostyti lauk, daug reikėjo jėgų ir nebuvo laiko gražiai.. atsiprašau ir dėl to tiesioginių dalyvių ir netiesioginių stebėtojų.. buvo kaip buvo.  Po tos revoliucijos beveik metus mokinausi būti nepozityvus ir sakyti “ne”. Toks etapas buvo ir atitinkamos patirtys. Nebuvo labai gera ir malonu, bet buvo daug geriau negu kraštutinis pozityvizmas :). Ir nebuvo tai kažkoks galutinis variantas, vis tolesnės ir tolesnės asmeninės paieškos. Ir pasistenkite skaitydami įjungti vaizduotę :), pripiešti asmeninių situacijų ir t.t., nes visko neaprašysi - gyvenimas daugiabriaunis ir begalo visapusiškas (tuo jis man ir patinka). Atsiribojimo nuo sociumo dalis turėjo ir didelę negatyvią pusę.. Visų pirma tai tą, kad šio projekto realizavimui, teko tapti “kietu”.. o tai velka paskui save tam tikrus “nepatogumus”, švelniai tariant. Širdis užsidaro, tenka varžyti savo jausmus… Čia dar žinoma reiškėsi mano “jaunatviškas maksimalizmas”, kad kitaip tiesiog nemokėjau, buvo ekstremalios iš dalies paties sukurtos situacijos ir reikalavo ekstremalių sprendimų.. Kažkam gal visai ir patraukliai atrodytų tas nejautrumas: praktiškai jokių skausmų, bet ir tikro džiaugsmo ne kažin kiek.. na tokia ramybė su pabangavimais. O jeigu jauti pilnai su atvira širdim tai ne tik meilė visada šalia, šalia ir kitos energijos, šalia visas pasaulis ar pasauliai, su tuo kas juose konkrečiu momentu vyksta.. Begyvendamas sodyboje daug ko išmokau ir su daug kuo susitaikiau. Mano draugei buvo sunkiau, ji pirmoji susivokė ir pabėgo į pasaulį.. na čia žinoma jau asmeninė dalis ir visaip ten buvo, bet tame ką parašiau irgi yra nemenka dalis tiesos. Teko peržiūrėti situacijas.. prireikė daugiau nei pusmečio ir gerų sukrėtimų, kad vėl įsijungtų širdis (jausmai).. ir tai dar pilnai neveikia :). Galėčiau sakyti, kad trūkčioja, bet gerai kad bent tiek :)…

Tai vat.. kaip mokėjau ir kaip gavosi taip surašiau.. daug ką praleidau.. ne žodžiais gyvenimą aprašinėti :) - apstraktokai gaunasi ir negiliai.. o be to ir laiko nemažai atima. Na bet kažkas vistiek gavosi.

Jaučiu, kad turiu būti atviras pasauliui ir padėti kitiems dabar jame gyvenantiems žmonėms. Kadangi nebesu maksimalistas tai suprantu, kad nedaug kuo galiu jums padėti. Bet tuo kuo galiu pasistengsiu pasidalinti. Po tiek metų paieškų aš sau atsirinkau praktikas kurios pakeitė mano gyvenimą į geraja pusę. Buvimas gamtoje, su gamta ir arčiau jos yra viena iš pagrindinių ir kas dien naudojamų. Gal net negerai čia išsireiškiau, aš tiesiog tame gyvenu.. ne visai gamtoj ir ne visai su ja - toks daug maž kompromisas.. daug kam atrodo kraštutinis, bet buvau ir toliau nei dabartinis kraštas.. tik man pačiam kaip kultūriniam vaikui ten dar per toli. Ir man dėl to ne sunku - aš laimingas, kad net tiek galiu sau leisti šiuo metu. Tai vat. Kas vis dar norit ir seniai nedrįstat pas mane į svečius atvykti tai susisiekite - susitarsime dėl susitikimo. Žodžiouse nematau daug prasmės ir šiaip truputį atsibodę, tai nesitikėkit labai įkvepiančių kalbų. Dabar pabandysim keistis patirtimis per veiklą, paprastų paprasčiausią: malkų ruošimas, arbatos gėrimas, maisto gamyba, medienos ruošimas statybai, statymas, augalų priežiūra, pasivaikščiojimai miške, miško sodinimas, daržo priežiūra ir dar begalė panašių kasdienių mano veiklų… aš suprantu, kad ne pati veikla svarbu, o jausmai su kuriais ji atliekama, pats procesas… na apibendrinus tai svarbu veikimo būdas.. ir nieko čia greit neišmokinsi, reik individualų kelią pačiam praeiti, bet galima bent jau turėti konkretesnį pajautimą kur link galima judėti.. suprantu, kad ne visiems ir tinka tokie metodai kuriais aš naudojuosi, tai ir rezultatų bus visokių. Ir šiaip gerai būtų, kad prisimintumėte, kad ne aš vienas šiam pasaulyje esu, yra ir kiti sodybose gyvenantys žmonės, kažkas labiau negu aš nori dalintis ir bendrauti.. Ir patarčiau turėtį mintį, kad dabartinis pasaulis stipriai paskendęs jėgos kulte - tipo kuo radikaliau, tai tuo greičiau pasieksi norimą rezultatą. Niekada savęs nelaikiau radikalu ir tuo labiau ekstremalu.. jei nesuvokiate beprasmybės už to stovinčios tai nuoširdžiai prašau gerai pagalvoti ar verta mane trukdyti :).. o tiems kas nori eiti gilyn ir naudotis ne vien grubiais pojūčiais, bet ir subtiliais - tai maloniai prašom susisiekti.. Na ir pasistenkite atvažiuoti individualiai, na arba nedidele grupele (bent jau į vieną mašiną tilpti), nes kuo daugiau žmonių vienoj vietoj tuo seklesnis bendravimas.

Čia mano koordinatės:

Tadas.Lomanas(eta)gmail.com Sodybos koordinatės: 581798, 6102596 (LKS); 55.052438, 25.280167 (WGS) Mano tel.8-684-38109(tele2 pildyk). Transportą prašome palikti toje vietoje kur nuotraukoje pažymėta (ant kiemo nevažiuoti - fizinės ir dvasinės ekologijos sumetimais):

Ai :), vos nepamiršau.. paskutinius metus aš nelaikau savęs žaliavalgiu. Valgau daug obuolių, salotų, bet išsiverdu ir košių, išsitroškinu moliūgų, bulvių kartais. Irgi praeitas etapas. Ne daug kas šitai supras ir nereik :). Mano požiūriu reik skaitytis su savo psichologija ir prisirišimais taip pat, nesvarbu, kad jie suformuoti sistemos, o ne iš Dievo mums duoti. Dabar jie yra tokie, o toliau bus matyt.. dėl psichologinio konforto man geriau išsivirti košės ir pasispjaudyti pusdienį, dažniau pasimaudyti, bet nebūti pastovioj lengvesnėj ar didesnėj įtampoj dėl maisto.. kultai nieko gero samoningai gyvenant. Nesakau, kad žaliavalgystė kaip idėja blogai, ne. Tikrai su ja viskas geria iš fizinės pusės, sveikata pasitaiso, nes kūnas apsivalo.. Tik va su samoningumu tai sory, bet mažai ką turi bendro (na turi biškį, vistiek apie organizmą žmonės pasiaiškina).. na man nepatinka kad žaliavalgystė lietuvoj krypo (bent jau anksčiau, dabar nežinau) į vakarietišką vartojimo kultūrą: restoranai, importinis maistas ir šiaip pirktas, o ne savo augintas - na tokį prabangų vakarietišką variantą, kuris augina vakarietišką eko vartotoją, o ne gamtinį - kuriantį ir sąmoningą žmogų… na čia bendrai… tai tie kas norit įkvėpimo misti vien apelsinais tai gal irgi paieškokit kur kitur nuvykti.. ir šiaip maistas ne pati įdomiausia ir svarbiausia gyvenimo dalis, kai su ja daug maž apsitvarkai. Maitintis reik kaip kvėpuot, mano požiūriu dabartiniam momentui, tai taip, kad tai neužimtų visos sąmonės ir jausmų ir net pusės savęs tam paskirti tuštoka.. o ideale tai žinoma gerai būtų susikurti aplinka ir ateiti iki maitinimosi intuityviai tiesiai iš savo erdvės augalų, to praktiškai net nepastebint - tik artimiausioj ateity nematau galimybių tam realizuotis. O vat augintis sau maistą man labai patinka ir visai gerai sekasi :). čia tarp kitko - daug kas mane įsivaizduoja kaip vieną iš pagrindinių Lietuvos žaliavalgių… tai gerai būtų šį mitą sugriauti, aš nei Lietuvos nei žaliavalgis ir iš vis turiu įdomesnių užsiėmimų gyvenime :).

Patiko (7)

Rodyk draugams

komentarai (13) | “šiokie tokie paatviravimai”

  1.   Lietuslyja rašo:

    Labas Tadai,
    nesupratau, kas tokio galėjo nutikti, kad nori tapti toks atviras visiems? Rašei, kad TURI būti atviras pasauliui..Nieko tu neturi, iš tikrųjų ;)
    Bet idėja, aišku, nuostabi :)

  2.   Tadas Lomanas rašo:

    Labas Karolina :),

    tai žinoma kad neturiu - na neprivalau :). Bet aš jaučiu, kad dabar to reik ir man ir pasauliui, o žodį gal ir ne tą panaudojau, žinai - daug tų žodžių :)… Na ne visai visiems :), o ieškantiems geresnio gyvenimo ir gilesnio santykio su pasauliu - irgi turbūt netiksliai surašiau :). O kas konkrečiai nutiko tai ilga istorija kurios finalas toks, kad man dabar reikia truputį ir socialinių praktikų, giliau pajausti žmones :). Na daugmaž…

  3.   Karolis rašo:

    Labas Tadai,
    linkėjimai iš Lankeliškių. Dėkui už žinias. Man su žodžiais dar sunkiau (kol parenki, atrandi tinkamą), bet norėjau kokį tai palaikymo ženklą perduot… :)))

    ŠTAI.

    :))

  4.   Rita rašo:

    Labas Tadai,
    Viskas labai aišku ir suprantama - dabar, kai parašei.
    Laikykis.
    Viskas praeina.
    Gerai kad ne pro šalį :)

  5.   Tadas Lomanas rašo:

    Dėkui labai jums visiems už palaikymą :) :) :)… gera jus jausti :).. dėkui :)

  6.   Ricardas rašo:

    labas Tadai,noriu tau padekoti, bendravimas su tavimi labai man padejo kelio pradzioje

  7.   Neravu rašo:

    Labas Tadai, skaitant tavo atviravimus kilo kada mintis, kad toks uždaras gyvenimas yra truputį egoistiškas. Manau visi esam šiam pasaulyje ne tam kad kažką nuveiktume sau, savo kūnui bet ir kitų gerovei ir tuo pačiu sielai. Ką manai? Tik nesupyk, nes tik noriu suprasti

  8.   Tadas Lomanas rašo:

    Sveikas (vardo nežinau :) :) ), na tarkim Neravu :) :),

    Šaunuolis kad nori suprasti :)), tikrai pagirtina :).. Šiaip tai
    įrašas mano šitas senas yra :).. Na visgi jau gal keturi mėnesiai ir
    pavasaris ;)… virsmai visokie :).. keičiasi situacija..

    hm.. na matai… kaip čia dabar išsireikšti :).. iš tiesų tai sunku
    susišnekėti nepažįstant žmogaus, silpnai jį jaučiant, be kontakto
    sielų :).. Gyvas bendravimas visai kas kita.. dėl to man dabar nelabai
    įdomu susirašinėjimai (daug pastangų, ilgi klaidžiojimai aplink ir
    rezultatai retai būna patenkinantys :) ).. na bet visko pasitaiko..
    tai vat… Gal geriau alegoriją pavaizduosiu, bus paprasčiau :) :

    Taigi… seniai neseniai, baisioje pasakoje… apgauti žmonės pradėjo
    apgaudinėti kitus žmones ir taip susuko jiems galvas visokiom keistom
    idėjom, kad…. visi žmonės ir patys apgavikai patapo vieni kitų
    vergais ir baisaus savo kūrinio vergais.. slibino kuris savo ugniniu
    kvėpavimu juos šildo, verda jiems valgyti ir verda juos kad
    suvalgyti… ir apgauti žmonės galiausiai sulindo po žeme slibinui
    specialiai išraustame urve… ten šiluma ilgiau išsilaikydavo.. o
    žemės paviršiuj jau ir gyventi buvo nebeįmanoma, nes nuo slibino
    ugnies dūmų saulę be prošvaisčių dengė dūmų debesys ir aplink buvo
    šalta ir tamsu…. tai vat tame urve visa “pasakiška” žmonija ir
    plušėjo pavyzdinai sutartinai prie konvejerių skirtų aptarnauti
    slibiną kuris aptarnavo juos… abipusė simbiozė taip sakat… keli
    senukai kliedėdavo, kad slibinas tiesiog parazituoja tiek žmonių
    protuose tiek ir planetoje… bet tais laikas nieks senukų
    nebeklausė.. o ir kaip klausysi kai urve gaudžia konvejeriai ir
    slibinas riaumoja… tai vat… o žmonės karta iš kartos vis silpo ir
    blyško, nes Kūrėjas kurdamas savo vaikus ne tokio gyvenimo jiems
    troško.. ir padovanojo jiems ne technokratinį slibiną, bet tobulą
    Visatą su žemiška gamta, patenkinančia visu žmogaus poreikius ir
    atiduota jam valdyti.. Pasitaikydavo tarp požemio gyventojų vienas
    kitas kuriam slibinas, konvejeriai ir urvas kažkodėl nepatikdavo
    labiau nei likusiems.. ar tai genai prabusdavo posaulės gyventojo ar
    dar kas nors… kas dabar pasakys ;).. tai vat… maištininkai taip
    sakant tokie rasdavosi.. slibinas buvo gudrus padarėlis - būtų galima
    netgi mielu pavadinti.. bet labai jau gramozdiškas ir žudantis jo
    visas vaizdas buvo - liežuvis neapsiverčia… tai jis tuos
    maištininkus paaugindavo ir galiausiai pastatydavo prie maišytuvų tame
    pačiame konvejeryje… taip dauguma maištininkų tapdavo naudingais ir
    gerbiamais požemio visuomenės nariais :).. o buvo ir tokių egoistų..
    kurie nusigreždavo nuo savo pamotės slibinės, šildžiusios radiatoriais
    ir maitinusios juos pieno pakaitalais kūdikystėje… saugojusios juos
    nuo virusų ir bakterijų savo nuodingom (oj atsiprašau - gydančiom)
    išskyrom.. ir išeidavo tie nedėkingi egoistai iš urvo į aiškią laukinę
    degradaciją… akmens amžių pasakytume mes.. o jie sakydavo su
    panieka, kartais liūdesiu, dažnai su gailesčiu ir visišku žinojimu:
    “išėjo į pasaulį”…

    Na kiekvienam asmeniškai spręsti kokiam sąmonės etape esame ir kokia
    mūsų realybė iš tiesų dabar yra :).. O aš tai daug ką manau.. visko
    nesurašysiu… produktyviau būtų dialogas gyvas ir neskubus,
    papildomas praktikomis… tada gaunasi gilus bendravimas su
    praktiniais pavyzdžiais.. mano patirtim veiksmai talpesni, perduoda
    daugiau info nei mūsų žodžiai - bent jau mano atveju..

    Manau aš, kad visi mes esame vienas bendras kūnas… gal tiklsliau
    viena Dievo vaikų šeima ant Motinos Žemės veido.. Kad visi mes ir
    visada susiję begalybe abipusių ryšių ir kiekvienas iš mūsų daro įtaką
    visai žmonijos šeimai.. nesvarbu kur ir ką jis beveiktų.. tik įtaka
    būna skirtinga. Vieni tobulina konvejerius, o kiti save ir gyvą
    aplinką… na ir dar begalė variantų.. čia vienas aspektas ir
    nedetalizuoju jo kolkas, o tai turėčiau vien rašymu užsiimti :)..

    Iš ties tai mano visa veikla neša tiesioginę naudą visai žmonijai..
    reiktų žinoma papildyti, kad visai tikrąjai, Dieviškajai žmonijos
    šeimai, o ne technokratijos suluošintai daliai.. tai vat..

    šiaip tai mūsų kūnai yra mūsų sielos namai :) ir jais reikia rūpintis
    prideramai, kad siela galėtų plasnoti, o ne skirti savo energiją
    griūnančio namo remontams.. tai čia viena.. man nėra atskirumo tarp
    kūno ir sielos… čia deje, bet idėjinė koncepcija irgi paskleista, o
    gal netyčia pasklidusi ir dabar klaidinanti mūsų darnią gražią šeimą
    ;).. na bent jau norėtūsi, kad ji tokia būtų ir kada nors vėl bus
    :)…

    Kelių kaip dalintis aš ieškau ir randu.. po to situacijos keičiasi ir
    vėl ieškau ir vėl randu :))) ir bandau ir gaunasi… būna etapai kai
    reik mano sielai daugiau individualių praktikų, būna kai jaučiu
    poreikį socialinėm praktikom su žmonėm.. Jums turbūt reikia dabar daug
    socialinių praktikų tai ir puiku.. pirmyn… o mano vieta mūsų Šeimoj
    visgi kita :) :)…

    Jei ką tai rašykit laišką asmeniškai arba galit atvykti į svečius,
    pasėdėsim prie arbatos arba medžius sodinant paplepėsim.. arba debesis
    stebint prisėdus ar prigulus :).. Gal žiūrėk ir suprasim vienas kitą
    :)). suprasti visgi reik, planeta tai viena ;) :)..

    Tikiousi nelabai kietai surašiau, jei ką tai nekreipkit dėmesio, čia
    tik forma tokia, stilius rašymo :).. o iš tiesų viskas visai ne taip
    ;)…

  9.   Valdas rašo:

    Įdomu, koks bus kitas Tado įrašas ;)

  10.   Ruta rašo:

    Labas, Tadai, skaitant jauciau, kad tu tikras ar bent jau tikresnis nei kad pries tai, bet ir tas pries tai buvo reikalingas, nes kaip gi be jo i dabar butai patekes? viskas vyksta tep kap turi vykt. ir kuo maziau priesinsimes, kuo labiau priimsim, atleisim, tuo maziau uzsiimsim rato sukimu… vidus dekoja, kad paatviravai, nors ir neprivalai… kad leidiesi buti pazeidziamas…va cia ir slypi tikro dziaugsmo daigai. tikrai! atsimenu kaip mane su vaikais visai prasalaicius vedziojai po augalelius. mazai ten pabendravom is tikro, bet va tas ruozas kaip suoras ir pasiliko, tas buvimas paprastas. o kaip tiltukas, ar uzaugo is tu ikastu i vandeni alksnio ar gluosnio kamieno daliu? (nepamenu katro, matai savo sodybos neturiu, tai ir siauresnis zinojimas, tik darza paauginu vis).

  11.   Ruta rašo:

    tikras tai turejau omeny, kad ne tavo ivaizdis kalba, bet tu. tooooooks poreikis apsivalyt………… zinau iki kauleliu. Boga ya nivieriu, ya Ievo znayu.

  12.   Tadas Lomanas rašo:

    ……Eta On pridumal vsie maji mysly… vsie niemyslimyjie moji mysli….. ;) :) :) :)

    fainiai :) :) :)…. Gluosniai stiebiasi, auga :) - bus ateity ir tiltelis :)…

    Šaunuolė :) - daržas gili, stipri praktika :).. linkiu meilės, laimės ir sėkmės visokeriopos :) :)…

  13.   Nija rašo:

    noriu keistis, nezinau kaip, narsau po interneta ,atradau tave, tu kitoks ir del to man patinki.sekmes:)

Rašyk komentarą