BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pasekęs žaliavalgių idėjomis


1. Kas tau pačiam yra žaliavalgystė?
Hm… Vienas iš daugelio teisingo arba kitais žodžiais – natūralaus gyvenimo dėsnių, šiuo atveju labiau su mityba susijusių.
2. Tikiu, kad tai nėra vien gyvenimas pagal kažkokią teoriją, kur galima valgyti taip ir anaip ar elgtis atitinkamai.
Teks nuvilti, bet išdalies tai būtent taip ir yra :). Visose gyvenimo srityse galima surasti ir nusakyti pagrindinę idėją. Žaliavalgystė taip pat ne išimtis. Aš tikiu, kad Kūrėjas visą Visatą ir žmogų sutvėrė iš karto tobulus, kad Žemės planeta žmogui yra rojus ir žmogaus paskirtis šioje Visatoje yra kurti ir mylėti, kad žmogui neskirta rūpintis savo gyvasties palaikymu ir konfortu – šie dalykai mums padovanoti nuo pat pradžių ir tereik nuo to nenusigręžti, nepasimauti ant technokratinių saldainiukų. Va čia teorija, o praktika yra tokia, kad mes ant tų technokratinių kabliukų jau nuo pat gimimo pamauti ir dabar maustome savo vaikus, taigi aš (ir ne tik) siūlau žmonėms sugrįžti į tikrąjį pasaulį, į gamtą, rojų, natūralumą, tikrąją prigimtį ir t.t., nesvarbu kaip tai bepavadinti, o tam, kad nebūtų per didelis šuolis per prarają, tai siūlau dabartines technologijas, kurios niokoja tobulą Dievo kūrinį – gamtą ir visą visatą, pakeisti gamtos technologijomis. Čia būtų toks tarpinis variantas šių dienų žmonėms, pripratusiems prie technokratinės gyvybės palaikymo sistemos (tuo pačiu ir konforto palaikymo sistemos :) ). Tarkime vietoj eilinio maisto papildų arba vitaminų buteliuko, nuvykti pas mamą ar močiutę į kaimą ar sodą ir parsigabenti pintinę natūralių obuoliukų. Čia pradžiai, o toliau tai kas ieško tas randa ir tikslą pasiekia tas kuris jo siekia :).
3. Ko nėra parašyta knygose žaliavalgiams, ką atradai juo tapęs?
Knygose yra parašyta labai daug, nes knygų apie tai yra begalės, bet taip pat labai daug dalykų jose ir neparašyta ir aš čia tikrai neišvardinsiu ko ten nėra, nes reiktų dar vieną knygą rašyti, o to tikrai nedarysiu. Yra tokia viena labai gera knyga, kai kas ją vadina Kūrėjo knyga, Gyvąja knyga, Knyga su linksmomis raidėmis, o iš esmės tai visas mus supantis Dievo kūrinys, gyvos Jo mintys, kurioms suteikta forma ir gyvybė, jas galima stebėti – skaityti, semtis žinių ir džiaugtis visa šia harmonija ir grožiu. Šioje „Knygoje“ yra visa mums reikalinga informacija, beprotiškas informacijos kiekis, ir kas svarbiausia, informacija šioje knygoje neiškraipyta tarpininkų ir pranašų, kurie neaišku ką, kodėl ir iš kur atnešė. Tai va, siūlau visiems „pasiskaityti“ šią knygą.
Dabar nepamenu ar prieš žaliavalgystę ar jos metu, bet debesys danguj beproto gražūs ir saulė nuostabiai kas rytą tviska auksu, girdžiu kaip mano sodo obelys nuo svorio traška, pavasarį kamanės dūzgia prie agrasto ir visa kas įgavo tikrą prasmę, nebesinori vaisių blizgančių nuo vaško…
4. Prieš tapdamas žaliavalgiu buvai vegetaras (pataisyk jei klystu, žaliavalgiauji 3 metai) – kaip pasikeitė sveikata perėjus iš „mėsėdžių“ į vegetarus ir iš vegetarų į žaliavalgius?
Vegetariškai maitinuosi apie devynis metus (nuo devyniolikos metų), žaliavalgiauju jau kažkur treti – tai viskas teisingai :). Kai patapau vegetaru tai daug sveikatos problemų išsisprendžiau. Tiesa pasakius tai nežinau ar tai reiktų priskirti vegetariškai mitybai ar sveikata pagerėjo, nes pradėjau labiau į savo pačio organizmą įsiklausyti ir kitų, tiek mitybos tiek ir apskritai sveikos gyvensenos dėsnių ėmiau paisyti. Na tarkim dingo nuolatiniai galvos skausmai (migrena), rėmuo ėsdavo tik stipriai persivalgius, suvalgius virškinimo prasme nesuderinto maisto ir t.t. Gal kažkur po pusmečio praėjo nuo vaikystės kamavę nuolatiniai pilvo skausmai. Stipriai pagerėjo savijauta, pakilo bendra gyvenimo kokybė. Visko jau ir nebepamenu, begales visokių valymų atlikinėjau, nuo badavimo iki žarnyno, kepenų ir nosies plovimo, urino terapijos.. Tuo metu man visa tai tiko, bet ėjo laikas ir ateidavo naujos knygos, kol perskaičiau V. Megre kngų seriją apie Anastasiją. Ten buvo pateiktas man visiškai naujas požiūris į pasaulį, o kartu jis buvo ir visiškai paprastas. Tiesa apie žaliavalgystę ten tiesiogiai kaip ir nebuvo nei žodžio, bet pagrindinė šių knygų herojė visgi vartoja tik natūralų maistą, o ugnies nevartoja visiškai, nei vasarą nei žiemą. Su šiomis knygomis į mano gyvenimą atėjo nauji žmonės ir naujos idėjos, o iš to kiti tikslai ir preoritetai. Šioje kompanijoj pirmą kart ir išgirdau apie žaliavalgystę – savęs apgaudinėti nenorėjau ir galbūt negalėjau. Taip ir tapau žaliavalgis. Kažkokių milžiniškų pokųčių tikrai neįvyko, nors gal :)… Tarkim atpuolė kasdienis dantų valymas dantų šepetėliu (dantų pastos jau keli metai nenaudojau), jo prireikdavo kartą per vieną ar dvi savaites (kai persivalgydavau riešutų, primaišydavau daug nesiderinančių produktų – kad ir termiškai naapdorotų, pavyzdžiui riešutų su medum ir panašiai). Visiškai išsisprendė klausimas dėl rėmens ėdimo (nors dešimt metų prieš tai medikai tvirtino, kad ši problema pas mane įgimta ir lydės visada – vegetariškai maitindamasis jau buvau susitaikęs kad taip ir bus. Apibendrinus tai tiesiog pagerėjo gyvenimo kokybė.
5. Kokias sveikatos problemas išsisprendei? Kas pasikeitė kasdieniniame gyvenime?
Dėl sveikatos problemų jau atsakiau, o kasdieniam gyvenime tai pokyčių begalės, jie ne tik su žaliu maistu susiję. Na jei iš mitybos pusės, tai nebereik sukti galvos dėl kulinarinio inventoriaus – visą mano virtuvę sudaro keli puodeliai, šaukštas, peilis ir kartais dar vis naudojamas elektrinis smulkintuvas, bei spintelė kurioje sukrauta sėklų atsargos, o ant jos ruošiamas maistas ir laikomos daržovės bei vaisiai. Ši buities dalis labai supaprastėjo – jauti kaip gaiviai alsuoja natūralumo vėjas ir norisi judėti toliau, supranti, kad tai dar ne riba, kad pasaulis sukurtas tobulesnis ir elektrai tikrame pasaulyje vieta ne virtuvėje, o debesyse perkūnijos metu. Ir dar daug dalykų supranti ir gali sau prikišti – visas technologijas kurios griauna mūsų natūralų pasaulį (o jos praktiškai visos jį griauna…), sukuria sąlygas vieniems žmonėms naudotis kitais žmonėmis. Kai atsimerki tai pamatai, kad pats sėdi visame šitame „gėryje“ ir netgi valgydamas termiškai neapdorotą maistą bei gyvendamas savo paties sodyboje ir gamtos apsuptyje, vistiek naudojiesi dabartine gyvybės palaikymo sistema ir dėl tavo nenatūralių poreikių nenatūralaus patenkinimo kažkas Afrikoje ar Indijoje badauja, verkia ar kitaip kenčia – visa kas tik yra mūsų planetoje yra tobuloj harmonijoj ir susiję tarpusavyje, kiekviena mažytė ar didelė dalelė įtakoja visą visumą ir kiekvieną atskirai. Todėl pokyčius reik pradėti nuo savęs ir ne tik vidinius, savo buity taip pat labai svarbu pakeisti į tobulesnę – esančią bent jau truputį arčiau gamtos ir mažiau griaunančią mus supančią aplinką. Aš irgi esu šiame kelyje kartu su jumis, judu pats, kartais man padeda šiame kelyje kiti, o kartais aš kažkam padedu :).
6. Žiemą, kiek suprantu, valgai šviežias daržoves. Kaip žiūri į atvežtines daržoves, vaisius. Daugeliui kyla klausimas ar jose dar yra bent kokia vertinga medžiaga…
Na jo, bet šviežias daržoves valgau ir rudenį, o kartais ir vasarą bei pavasarį, na bet iš esmės tai jo, daugiausiai daržovių kogero valgau žiempos periodu, bet jos nėra pagrindinis mano maistas (pagrindinis maistas vasarą, rudenį ir žiemą yra obuoliai, jie sudaro apie pusė mano kasdienio raciono). Į atvežtinius produktus žiūriu paprastai, idealus variantas būtų valgyti savo asmeninėje-gyvenamoje erdvėje užaugusį maistą (geriausia augalus augintus natūraliomis sąlygomis), tokį kurio augimą tu galėjai stebėti ir pats augalas galėjo stebėti tave ir parinkti būtent tau reikiamas medžiagas visos vegetacijos metu. Tai va čia būtų idealas, tokiu maistu galima išsigydyti visas ligas, bet net ne tame esmė. Ligas ir paprastas žalias maistas puikiai išgydo, kad ir supermarketo – kur patenka iš Ispanijos plantacijų ar Olandijos hidroponikų (dabar beje jau ir Lietuvoje daržovės auginamos ant vatos, patiekiant joms mineralinių medžiagų kokteilį per vamzdelius). Esmė kad valgant savo užaugintą maistą jis maitina ne tik kūną bet ir sielą – savijauta, vidinė būsena ir ryšys su aplinka visai kitoks tada formuojasi ir to nei aprašysi nei papasakosi, tai tiesiog reik patirti. Kam tai įdomu tai prašom, o kas nori kitokių patirčių tai irgi prašom :). O dėl parduotuvinių daržovių tai geriau vartoti vietinius produktus, bent jau tuos kurie mūsų platumose auga, sakyčiau geriausia iš savo sodo, daržo ar pievos, bet juos mažai kas turi ir ne visi nori turėti, tai bent jau Lietuvoj užaugintus tada geriau vartoti. Aš pats tai daug ko dar neužsiauginu savo erdvėje ir ne viską susiruošiu žiemai, o mėgstu ir vaisius džiovintus ir bananus, avokadus, datules bei figas.. Tai kol neturiu pakankamai savo paties užaugintų ir sudžiovintų slyvų, kriaušių, braškių, obuolių tai karts nuo karto nusiperku ir egzotikos. Saves neteisinu – blogai darau ir visiškai nenatūraliai, rezultatas taip pat neigiamas, šie produktai stipriai išbalansuoja organizmą – jautriau reaguoji į šaltį, sujaukia, prislopina skonio pojūtį, o kartu ir prischologiškai veikia ne į gerają pusę.
Čia viena dalis – tokia gana pažengusiems natūralumo srityje, o iš kitos pusės tai netgi ir to kas likę nenatūraliuose-kultūriniuose augaluose, kurie auginti labai nenatūraliomis sąlygomis turėtų užtekti pusėtinai egzistencijai, su sąlyga, kad produktai vartojami natūraliai. Jei žmogus nevartoja mikroflorą naikinančių produktų (pipirų, česnakų, svogūnų, krienų, druskos, medaus ir panašiai) tai pas jį dar ir žarnyno mikroflora atsistato, o ji pagrinde minta celiulioze ir iš jos sintetina mums reiklaingas medžiagas (vitaminus ir t.t.) – celiuliozės tai tikrai tūrėtų pakakti ir hidroponikose augintuose augaluose.
7. Kai kalbėjomės su Tavim, sakei, kad nebesinori skonių įvairovės, jauti ko organizmas nori ir savaites gali valgyti, kad ir vienas dilgėles. Ar tai daugiau „filosofinis“ požiūris (kam sūdyt, rūkyt ar pan. jei galima valgyt paprasčiau) ar tiesiog organizmas padiktuoja savo?
Na matyt būsiu prišnekėjęs vėjų kai buvot pagrybauti užsukę :). Nesu nei karto vien dilgėlėmis svaitę maitinesis. Daugiau žolių vartoju pavasarį, tada kada organizmas iš tiesų pasiilgęs žalumos ir einant pro ką tik prasikalusias dilgėles, kiaulpienes, garšvas, builius ar rūgštynes jų tiesiog labai norisi. Tai vat šių metų pavasarį mano pusryčiai tokie būdavo – kažkur apie dvidešimt minučių ganydavausi savo pievoje tiesiog valgydamas žoles, kai kada jas tarpusavyje maišydavau, o kaikada tik vieną rūšį valgydavau, pagal norą. O pietums valgydvau obuolių, po kokios valandos valgydavau sėklų arba riešutų, kartais žirnių ar pupų mirkytų, grūdų daigintų ir panašiai, o vakarop vėl obuolių. Bet šią vasarą pora parų maitinausi ir vien žolėmis – na po geros saujos rūgštynių tai žolių daugiau nebesinori.
Natūralistinė filosofija čia žinoma irgi padeda susigaudyti, kaip jau sakiau :). Bet ne tik filosofijoje esmė, visas idėjas reik patikrinti praktikoje – taip gauname realius atsakymus į konkrečius mus dominančius klausimus. O geriausias instrumentas eksperimentams yra mūsų pačių organizmas, naudojantis šiou prietaisu, gauname būtent mums skirtus atsakymus, svarbu išmokti skaityti mums suteiktą gyvenimo knygos lapą ir nekeverzoti jame bilenko :).
8. Vakar buvau aplankyti savo močiutės (80m jubiliejus:) ) pasakojau jai apie Tave. Ji pas mane labai plačių pažiūrų, “Ozoną” perskaito per pusvalandį ir dar kaime pas save paplatina. Bet vat išklausė ir sako: tokį maistą pavalgius tai tik po pievas braidžiot, o jei reikia šieną nupjaut, sukraut, suvežt ar bulvių lauką nukast? Suprantu, kad tu tokių darbų nedirbi, bet kaip būtų jeigu būtų? Ką su (konkrečiu) maistu gauna organizmas, kiek įsisavinama ir ką duoda?
Su žmonėmis nesiginčinu :). Nėra prasmės. Tai konkrečiai atsakysiu. Šią žiemą nešiojau rąstus iš miško, svoris iki šimto penkiasdešimt kilogramų, pernai rudenį per pora savaičių perkroviau dvidešimt kubinių metrų lentų, dirbdavau apie penkias-šešias valandas per dieną. Šią vasarą kelis kartus buvom pasivaikščiot išpėdinę po dvidešimt-trisdešimt kilometrų per dieną numindavom. Rugpjūtį stačiau pirtį iš plaušmolio, teko kasti molį iš prūdo, vežioti jį, minkyti, krauti į aukštį iki dviejų metrų, po to velėną ir žemę vežiojau, svoriai iki penkiolikos kg gaudavosi, pakelti reikdavo kartais į trijų metrų aukštį – nuovargio simtomų praktiškai jokių, bet tai čia tarp kitko, išties tai čia tik epizodiška veikla, šiaip tai aš tikrai mažai dirbu sunkių darbų ir nemanau, kad žmogus apskritai turėtų sunkiai dirbti, bet aš tinginys, tai geriau per kartą su karučiu atsivežu šimtą kg šieno, negu tris kartus po trisdešimt :).
Pusę šimpanzių raciono sudaro žolės ir medžių lapai, keturiasdešimt procentų vaisiai, penkis procentus sėklos, tris procentus šakniavaisiai, likę du procentai gyvulinės kilmės baltymai (vabzdžiai, maita, mėsa, kiaušiniai). Suaugusi šimpanzė viena ranka gali pakelti apie trijų šimtų kilogramų svorį, abiem rankom kažkur pusė tonos. Čia faktai, manau komentarų nereik. Beje – šimpanzės sveria iki šešiasdešimt kilogramų.
Dėl konkretaus maisto, jo įsisavinimo ir t.t. tai labai jau plati tema ir beprasmiška mano požiūriu. Labai daug sąlygotumų, man duoda viena, o kitam žmogui, kuris kitaip maitinasi ir kitaip gyvena organizmas sugebės pasimti visai ką kita. Tarkim mano požiūriu tai tradiciškai besimaitinantys žmonės virškina praktiškai nebemaistingą maistą, organizmas stengiasi pasisavinti bent jau angliavandenius ir baltymus, kartais riebalus, tame maiste ne tik kad fermentų nelikę, bet ir tie patys angliavandeniai su baltymais ir riebalais jau pakitę į sunkiai pasisavinamas formas, o dažniausiai dar ir nuodingas. Todėl organizmas priverstas naudoti savo paties pagamintus fermentus šio maisto suvirškinimui, labai neefektyvus mitybos būdas, vedantis tik į organizmo susidėvėjimą ir ligas. Antras variantas būtų žaliavalgiai kurie vartoja tą patį maistą tik termiškai neapdorotą. Tokiame maiste dažniausiai dar būna vitaminai ir pradiniai virškinimo organai tik aktyvuoja šio maisto susivirškinimą savo paties fermentais (autolizę). Maždaug taip organizmas įsisavina pagrindinius komponentus: angliavandenius, baltymus, riebalus ir t.t. Geroji dalis tame, kad nereik eikvoti savo paties fermentų, o naudojami maiste jau esantys ir būtent šiam maistui tinkantys fermentai, nes jie natūraliai ir buvo šiame maiste. Bet tai tik dalis normalaus virškinimo proceso. Šimpanzės ne veltui vartoja tiek daug lapų ir žolių. Storojo žarnyno mikroflora pagrinde minta celiulioze – kompleksiniu angliavandeniu, kurį gali suvirškinti tik bakterijų išskiriami fermentai. Va šios bakterijos ir aprūpina organizmą visu fermentų kompleksu taip palengvindamos viso organizmo darbą. Jeigu žmogus vartoja antibiotikus tai apie sveiką mikroflorą galima pamiršti, pas jį geriausiu atveju (jeigu jis minta termiškai neapdorotu natūraliu maistu) veikia autolizės mechanizmas – maistas suvirškina pats save, bet celiuliozė iškeliauna ir nauji fermentai iš celiuliozės žarnyne nesintetinami.
9. Gal jau esi atradęs gydomąsias žolelių, vaisių, medžio žievių, uogų savybes?
Jeigu žmogus gyvena natūraliai ir natūraliai maitinasi tai jam nėra ką gydytis ir „gydomosios žolelės“ tiesiog patampa valgomomis žolelėmis. Čia tos kurios skanios – o jeigu neskanios, tai jų jums ir nereik, pats jūsų organizmas duoda jums atsakymus ko reik ir ko jam nereik. Mano požiūriu tai liaudies medicina yra to paties medžio vaisius kaip ir šių laikų cheminė medicina – abi jos šalina tik pasekmes ir tuo yra žalingos organizmui ir visam pasauliui. Žmogus sukurtas tobulai ir jeigu gyvena natūraliai, suvokdamas kūrinijos dėsnius, tai ir nėra jam ko sirgti. Liga tai perspėjimas, kad kažką darai ne taip ir metas peržiūrėti savo įpročius ir veiksmus.
10. Ar daiginiesi maistą? Nusipirkau maišą kviečių žiemai, daiginimuisi. Kuom daigas sveikesnis už grūdą?
Žiemą kartais daiginuosi (kartą ar du per savaitę). Kviečiai ne ypač gerai, nes juose daug gliuteno (ar kaip ten jį vadina), prastai virškinasi, bet jei daiginsi tai lyg ir nesvarbu, nors reiktų tau pačiai išbandyti ir pamatysi. Grūdas miega. Jis yra kompaktiškos maisto atsargos pavasariui iš kurių prasikals augalas ir maitinsis iki tol kol išvystys savo šaknų sistemą ir lapus su stiebu. Esmė tokia, kad kiekviena sėkla turi luobelę kurioje slepiasi fermentai ir antifermentai (taip vadinami inhibitoriai), fermentai reikalingi autolizei, kuri suskaido sėkloje esančias riebalų, baltymų ir krakmolo atsargas iki aminorūgščių ir angliavandenių, o iš šių smulkesnių detalių (kurias nepatogu saugoti per žiema išskleistoi formoi) jau statomas daigas ir visas naujas augalas. Toje pačioje luobelėje yra ir antifermentai, kurie stabdo autolizės procesus, turi antiseptinių savybių, veikia kaip antibiotikai. Kai grūdas pamerkiamas tai iš luobelės į aplinką pirmiausia išsiskiria būtent atifermentai, tam kad nukenksmintų sėklą supančią aplinką, gal tam, kad prislopintų kitų augalų augimą, o kai grūdas pradeda dygti tai fermentai iš luobelės jau būna atlikę savo darbą ir suskaidę stambias baltymų ir t.t. molekules į smulkesnes statybines medžiagas. Taigi autolizė būna jau įvykusi ir grūdas netekęs dalies savo antifermentų, kurie šį procesą slopintų. Va tuo ir gerai sėklas ir riešutus mirkyti ir nupilti vandenį (nekalbant apie tai, kad jeigu jie purkšti tai dar kažkiek ir nusiplauna :) ), o po to palaukti kol pradygs.
P.s. Realiai tai ta visa mikrobiologija tai labai abejotinas reikalas :) - bet praktikoje tai paprasčiausiai jaučiasi, kad mirkytos ir daigintos sėklos tiesiog lengviau virškinasi.
11. Pabaigai – išduok savo mėgstamiausią žiemos patiekalą :)
Tai jau rašiau, kad obuoliai iš mano sodo (papinkos) :).

Klausimus uždavė: Ieva Malaiškaitė
Čia pateikta pilna dialogo versija, jo dalis panaudota eko leidinyje “Ozonas” 2010.11

Patiko (10)

Rodyk draugams

komentarai (7) | “Pasekęs žaliavalgių idėjomis”

  1.   deimantas rašo:

    Tadai, kada tu i facebooka ateisi, bus lengviau sekti visas tavo naujienas:))

  2.   Darius rašo:

    Dauguma Tado naujienų buna facebook grupeje
    “Žaliavalgiai”
    Prisijunkit kam idomu :)
    d.r.

  3.   Toltik rašo:

    Dėkui Dariau :), pats tai ir nežinojau kur ten būna :).. Facebook nesinaudojau ir nesinaudosiu, bendrauju su žmonėm per šį puslapį, el. paštu, telefonu (kolkas, o ateity bus matyt ;) ) ir pagridne gyvai kai susitinku (galite jei pasiseka mieste gatvėje ar parduotuvėje užtikti tai drąsiai kalbinti) ir pagrinde tai kai pas mane į sodybą atvyksta - durys atviros, savo erdvėje paprasčiau, nes ne viską gali papasakoti kai aplinka dirbtinė ir kitų bei kitokiom mintim sukurta, o pas mane namuose viskas paprasčiau, nors ir tai dar kolkas būna sudėtinga, nes dar tik mažą dalelę įgyvendinau :)..

  4.   Saulius2 rašo:

    Ar tikrai svogūnai, česnakai, pipirai (juodi?) naikina mikroflorą? Virškinimo sutrikimų dėl juodų pipirų tai nepastebėjau, o aštriai mėgstu. Na su čili ir kitais aštriais pipirais tai taip- pastebėjau tualete rezultatą, kad kažkas ne taip :D

  5.   Toltik rašo:

    hm.. :) geras klausimas… :)))
    Galima sakyti, kad yra skirtingo stiprumo antibakteriniai preparatai. O antra dalis tai tų preparatų suvartojami kiekiai bei adaptacija prie jų.

    Stipriausi iš jų turbūt būtų medicinoje naudojami antibiotikai ir maisto pramonėje naudojami koncervantai.

    Antroje vietoje eitų natūralūs koncervantai: spiritas, druska, cukrus, medus..

    Trečioje vietoje būtų antibakteriniu poveikiu pasižymintys augalai: čili, česnakas, krienas, garstyčia, juodasis pipiras, svogūnas, juodasis ridikas, ridikai, ridikėliai, burokėliai ir t.t…

    Va tai kas parašyta auščiau tai yra daugmaž teorija. Kaip dauguma šių medžiagų ir produktų pakinta virškinimo trakte nežinau ir tikiuosi, kad niekada nereiks sužinoti :). Esmė tame, kad mūsų organizmas maksimaliai prisitaiko prie visų aplinkos sąlygų. Taip pat elgiasi ir mikroflora - ji taip pat mūsų bendro organizmo dalis…

    Aštriai ir aš mėgau valgyti.. čęsnako visą galvą galėjau per pora kartų suvalgyti, čili vienetais kramčiau… svogūnus tai po pora galvų per kartą, o laiškus tai išvis kaip salotas valgiau. Kam tuos juodus pipirus visur pila tai nelabai supratau, nes man atrodė, kad jie jokio efekto neduoda - kol kartą atsakančiai nepripyliau - tada supratau, koks jų tikras skonis…

    bet viskas pasikeitė. Dabar žalio kopūsto daug suvalgyti negaliu, nes pradeda burną griaužti, ridikai iš vis nevalgomi tapo, griežtis irgi pasako kada jo jau užteks.. daug produktų pradėjo diktuoti savo ribas..
    mano požiūriu tai organizmas pats pasako ko jam ir kiek reik, tik truputį reik apsivalyti ir pradėti jo klausytis. Tokiais dalykais kaip natrio gliutamatas, druska, cukrus, medus, česnakai, čili ir t.t. mes galima sakyti užmušam savo skonio pojūtį ir jis tegali pasakyti ar maiste druskos daug ar nelabai, saldu ar be skonio.. ir t.t…

    na čia ir vėl beveik vien teorija gavosi :).. Praktiškai (rementis tualeto “moksliniais” stebėjimais ;) ), tai galiu pasakyti kad druska, medus, česnakas ir čili tikrai “muša” žarnyno mikroflorą..

    Bet turėkit galvoje, kad viskas priklauso nuo to prie kokio maisto jūsų mikroflora prisitaikiusi (tiksliau, tai kiek jos iš vis pas jus yra)..

    Jeigu nesate tikri tai visada galima pasitikrinti eksperimentuojant: tereik abejotino produkto suvalgyti pvz. tris kart daugiau nei įprasta ir nemaišyti su kitais produktais, o tada stebėti rezultatus :).

  6.   justė rašo:

    geras, o aš galvoju, kodėl nuo medaus taip apima sunkumas ir jis man netinka. o juk kaip tik ir turiu pilvo pūtimo problemų, ačiū Tadai už naudingą info ;)

  7.   janina rašo:

    labai neilgai dar darom su drauge tus zoliu kokteilius ir ne istisai,bet kasdien-rezultatas; nyksta zile,albai graziai ji nyksta…traukiasi.plaukai igauna savo spalva…nejuokauju,tai rimta.tikimes ir dar stebuklingesniu rezultatu.o valgau kaip iprasta maista-tarp kokteiliu

Rašyk komentarą