BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Numatoma talka

2013-10-09 parašė Tadas Lomanas

Kas dar neapsisprendėte dėl šeštadienio veiklų, tai mes organizuojame pirties pamatų kūrimo talką. Veiksmas vyks spalio 12 d. nuo ankstyvo ryto (aštuntos arba devintos valandos) iki vėlyvo vakaro (kadangi mėnulio nenusimato, tai tas vėlyvas vakaras maksimum septinta vakaro). Su savimi turėti darbinius drabužius. Mašinas palikti stovėjimo aikštelėje prie šlakbaumo (ant kiemo mes nevažinėjam - ekologiniais ir kitais praktiniais sumetimais). Maršrutas pažymėtas čia: http://toltikkontaktai.blogas.lt/kvieciu-i-svecius-2.html .

Vaišinsim gamtos, daržo ir sodo gėrybėmis - visu kitu pasirūpinkit asmeniškai. Manau kad pusdienį padirbėsim, o po pietų programa pagal pageidavimus. Jei netingit tai apie planuojamą dalyvavimą praneškit el. paštu arba brūkštelkit sms. Iki greito.
T. ir G.

Rodyk draugams

Visgi kur link? :)…

2013-10-04 parašė Tadas Lomanas

Iš pradžių tai kodėl gi mes gyvename sodyboje? Kodėl savanoriškai atsisakėme dalies technokratinės sistemos siūlomo konforto?……….. Atsakymai mūsų akims ir ausims - labai paprasti ir atrodo savaime suprantami. Visi mes žmonės. Vieni laimingi, kiti nelabai, o treti išvis nesuprastų kas čia per klausimas. O mes buvome ir esame laimingi, taip pat norėjome ir norime būti dar laimingesni. Patirti kas dieną, kas akimirką daugiau džiaugsmo ir dažniau šypsotis, būti lengvose, pozityviose emocinėse būsenose. Mano miestietiška kasdienybė šių sąlygų netenkino. Todėl ieškojau kažko “kitokio”. Iš esmės tai mūsų psichologinė būsena ir apskritai visa psichika priklauso nuo fiziškai atliekamų praktinių veiksmų - pavadinkime tai praktikomis. Terminas Praktika apima visas realiai atliekamas konkretaus žmogaus, konkrečias veiklas. Pvz. konkrečiai aš keldavausi šeštą, pusvalandį pėdindavau miegamais Vilniaus kvartalais į darbą, ten sėdėdavau aštuonias valandas naršydamas internetą, aprašinėdamas savo emocines būsenas eilėraščių ir prozos pavidalu, bendraudavau forumuose, tuo pačiu atlikdamas ir administracines darbo ofise funkcijas (skambučiai, pasitarimai su kolegom, popierių kurpimas, parašų rinkimas, snaudimas posėdžiuose ir t.t. ir panašiai), po to parduotuvės, maistas, rūbai, kelionės autobusais ar mašinusai į kokį nors vakarinį draugų pasiplepėjimą prie sausainių… Visa tai buvo mano tam tikro etapo “Praktikos” kurios formavo, keitė mano asmenybę. Suprantama, kad visų to meto praktikų neišvardinsiu ir neverta to daryti. Užtenka suvokti, kad visi mes turime tam tikras praktikas kurios užpildo mūsų buitį, būtį (gyvenamąją erdvę). Priklausomai nuo praktikų dėliojasi ir mūsų tolesnis gyvenimo kelias arba kuriasi “veiklos erdvė” plačiąja prasme. Ne išimtis ir mano asmeninis gyvenimas.

Rašymas yra viena iš praktinių veiklų formuojanti “rašytojo” psichologiją (nesigilinsim į detales… :) ). Kalbėjimas irgi praktinė veikla kuri formuoja “kalbėtojo” psichologiją… ir taip toliau. Gali šimtus kartų aprašinėti miško sodinimą, eilėraščių, poemų ir apsakymų prirašyti - išjausti viską iki smulkmenų, bet taip ir nepasodinti nei vieno krūmokšnio savo rankomis. Tą patį gali papasakoti ir apdainuoti tūkstančius kartų. Psichologiją tokia veikla-praktika žinoma kažkiek pakeičia, bet nekažinkiek. Daug žmonių taip ir pasilieka “kalbėtojais” ir “rašytojais”, o prie darymo stadijos taip ir nepereina. Žmogus kuris užsiima darymo praktikomis gali būti įvardinamas tarkim kaip Meistras (plačiąja prasme), t.y. žmogus kuris atlieka praktinius veiksmus konkretiems tikslams pasiekti - pasidirba kopėčias, pasodina mišką, išveda šalčiui atsparų ananasą ir t.t. Na manau suprantat. Pokyčiai į mūsų gyvenimus ateina per įgyvendintas praktikas. Kitais žodžiais informacija mus pasiekia per pojūčius (regą, klausą, lytėjimą, sąmonę ir t.t.) taip mes susipažįstame su galimomis naujomis veiklomis. Na seminarų metu, knygas skaitydami, su draugais bendraudami, medituodami - vienžodž, aplinką stebėdami :). Nerealizuota informacija yra tuščias reikalas, t.y. nepritaikyta praktiškai konkrečiai savo buityje ji bevertė, netgi žalinga, nes užgrūzina žmogaus sąmonę ir “valgo” kasdieninę energiją. Na patys žinote, kad apsčiai yra mentalinių ir verbalinių praktikų skirtų sąmonės apvalymui nuo šiukšlių.

Na išsiplėčiau čia :). Seniai šia praktika - “rašytojo” beužsiiminėjau. O gavosi viskas taip, kad dar begyvenant Vilniuje pradėjau plėsti savo draugų lauką į dvasingumu besidominčių žmonių pusę, nes ir pats tuo domėjausi bei užsiiminėjau… Per juos ir atitinkamą literatūrą bei vaizdinę medžiagą susipažinau su eile naujų man praktikų, iki tol kaip ir žinotų, bet miestietiškoje mano realybėje neegzistavusių. Praleidau daug laiko su draugais gamtoje, po to ir vienas arba su šeima… Kada įgauni praktines patirtis (ne teorines iš knygučių ar jausmingų pokalbių su draugais) tada atradęs laiko gali jas tarpusavyje palyginti ir pamastytį bent truputį kas tau labiau tinka, patinka ir kaip norėtum gyventi. Vat man ir pasisekė, turėjau laiko, energijos ir šiaip palankiai susiklostė situacija (čia nesigilinant, nes vistiek kiekvieno situacija skiriasi, karmos skirtingos…), nusprendžiau “veiklų lauką” pakeisti kardinaliau. Miestietiška buitis stabdė gamtiško gyvenimo varianto įsisavinimą. Šiaip tai retai būna, kad technonkratiškas agregoras padėtų artėti link gamtos, bet retkarčiais pasitaiko :)… Va todėl pakeičiau gyvenamą vietą iš nuomojamo kambario Vilniuje į nuosavą sodybą Ridvoniškių kaime. Paprasčiausiai norėjau sodinti, auginti savo medžius, vienus iš sėklų, kitus sodinukais parsineštų arba išgelbėtų nuo žūties, norėjau auginti sau daržoves, atstatyti sugriautą dirvos derlingumą - prisiskaitęs apie tai buvau daug, bet norėjau tai iš tiesų daryti. Norėjosi turėti savo prūdą kuriame kada tik užsimanęs galėčiau maudytis ir sukurti ten turtingą ekosistemą su manim joje, kur gyventojai (augalai, gyvūnai ir t.t.) mane pažinotų asmeniškai ir į mane reaguotų kaip į draugą ir kaimyną, gal būt net šeimininką ;)… kur nereiktų užsiimti įgrįsusia vergo rutina, kas rytą keltis fiksuotu laiku ir skubėti į privalomą bei nuobodų, stresinantį darbą ir t.t. - na patys suprantat, ką čia jums rašinėti apie visuotinai pažįstamą buities variantą. Tai va, norėjosi stebėti ir liesti gamtą, visame jos grožyje ir įvairovėje, būti gamtos dalimi, ja rūpintis ir leisti jai rūpintis tavimi. Norėjosi erdvę aplink save tvarkyti pačiam ir būti už ją atsakingam asminiškai, o ne vartoti ir susitaikyti su kažkieno sukurta aptarnavimo ir eksplotavimo sistema. Taip pat norėjau sukurti erdvę kurioje norėtūsi gyventi mano mylimam žmogui, kurią iš tiesų būtų galima pavadinti “Meilės erdve” - kur ryšys su visa gyvastim būtų per emocijas, gyvas ir asmeninis. Na žodžiui irgi manau supratot. Va visu tuo ir užsiiminėjame savo erdvėje jau penkeri metai su trupučiu ir taip toliau. Priprasti prie naujų praktikų reikėjo laiko praleisto jas praktikuojant. Taip jau yra, kad kelią įveikia juo einantys, kalbos ir pasiruošimai tam turi menką įtaką. Mums patinka gyventi atsakingai, patiems pasikuriant pečiuką, susirandant, parsinešant ir pasiruošiant malkas - jei to nepadarom tai patiems jaučiant šaltį ir drėgmę :). Patinka netgi kartais ta drėgmė ir šaltukas - man labiau, Gintarei mažiau. Patinka patiems dalyvauti dirvožemio ir daržo kūrime, paruošime, sodinime, persodinime, priežiūroj, derliaus ėmime ir vartojime. Darome tai ne todėl, kad būtume priversti, o todėl, kad norime ir mums tai patinka. Kas to nepatyręs tai neverta apie tai šnekėti, paprasčiausiai trūksta praktikų. Kas pajėgūs tai imkite ir darykite, taip atsiveria naujas pasaulis, su naujom emocijom, psichologinėm būsenom, ateities perspektyvom ir t.t…

Be asmeninio santykio su savo erdve ir jos gyventojais turime ir struktūrinių planų. Norime susikurti tobulesnę gyvenamą aplinką. Šiam momentui tai užsiauginti aplinkui mišką, kad sušvelninti vietinį klimatą: pristabdyti vėjus, suvienodinti ir padidinti oro drėgnumą ir t.t.. Miško reik ir dėl to, kad norime augintis visokiausių vaismedžių, uogakrūmių ir riešutmedžių - visi jie yra labiau miško gyventojai ir norit kad jie būtų laimingi, neužtenka su jais bendrauti ir juos glostyti, tenka įsiklausyti į jų poreikius ir kiek įmanoma juos patenkinti. Auga medžiai ir pievose, bei arimuose, bet miške ir šalia jo auga geriau. Tai vat ir žaidžiam, kuriam erdvę kur visi būtų laimingi. O su laimingais vaismedžiais ir vargo mažiau, nereik tiek priežiūros t.t. - na vėl išsiplėčiau.. bet tokios mūsų praktikos - šiuo metu padedam savo erdvėje kurtis miškui ir įterpiam į jį vieną kitą augalą iš priešledyninės pabaltijo miškų ekosistemos. Sėjam ir sodinam dažniausiai tokius augalus kurie mūsų ekosistemos sąlygomis gali lengvai ir be didelės priežiūros augti arba lengvai prisitaikyti. Kartais paeksperimentuojam ir su “tolima” egzotika, pvz. citrinmedžiais, avokadais ir t.t. visko nevardinsiu.. bet labiau dėl eksperimento atsiradus galimybėms, daug energijos tam neskiriam - salygos dar nepalankios. O ateitį norim turėti turtingą, tiek produktyvumu tiek rūšine įvairove meilės erdvę.

Esmė, kad ne tik žmogus keičia jį supančią aplinką, bet ir aplinka supanti žmogų keičia jį. Ne visada žinoma, bet tiems kas nori judėti geros aplinkos sąlygos stipriai padeda. Vat ir mes tobuliname savo meilės erdvę, o ji tobulėdama tobulina ir mus - augame kartu, bent jau norėtume, kad taip būtų. Kolkas tai panašu, kad mus supanti gamta visada stipriai mus lenkia savo tobulumu. Yra ir kiti keliai, kur gamta neįtraukiama į praktikų sąrašą, dauguma jų socialiniai, per darbą su žmonėmis, įvairios soc-mentalinės ir individualios sąmonės keitimo praktikos. Na jūs ir patys turbūt galit dešimtis pavyzdžių privardinti. Kažkuriam etape vien soc ir mentalinių praktikų ima nebepakakti - sustoja arba stipriai sulėtėje sąmonės augimas. Va tada “išrinktieji” ;) atranda gamtą kaip neaprėpiamą Dieviškumo apraišką ir tobulėjimo pamatą bei šaltinį. O “išrinktieji iš išrinktųjų” ;) atranda asmeninį gamtos kampelį kurį pasirenka arba kuris juos pasirenka ir per abipusias praktikas sukuriama vientisa gyvybinė sistema. Truputį juokauju, nes kam dar nelaikas tai nesupras ir priešinsis tam - neverta, tiesiog užsiimkite praktikomis kurios jums patinka, o kam jau laikas tai irgi užsiimkite tuo kas jums patinka :).

Šiuo metu mes užsiimam asmeninės meilės erdvės kūrimu, kuriam santykius su augalais, gyvūnais, kuriame konforto sąlygas savo erdvėje atitinkančias mūsų netobulumo laipsnį (pavėsines, šiltnamius, pirtį, namą remontinam po truputį ir t.t.) ir taip pat tobulumo: prūdai, pelkės, pievos, miškai, augalų ir gyvūnų apgyvendinimas šalia mūsų… Kažkas pavadintų savipakankama sodyba - aš pasakyčiau, kad savipakankamumu mūsų apgyvendinta Meilės erdvė irgi pasižymi. Kolkas veiklų mums daugiau nei pakanka savo kieme. Tuo pačiu esame surinkę duomenis apie aplinkinius parduodamus sklypus ir žmonėms kurie ieško sau kampelio gyvenimui padedam kiem manom reikalinga jį susirasti. Mes suprantam, kad ateityje mūsų praktikoms neužteks vien savo eko-erdvės, reik kad ir aplink būtų daug suprantančių ir norinčių tame visave erdvės tobulinime dalyvauti, tai po truputį žiūrim į ateitį dėl kaimynų aplink mus. Tik mes norim savarankiškų, savipakankamų kaimynų, kad jie savo buitį ir būtį pradiniame etape sugebėtų susitvarkyti patys. O tada galima bus imtis ir kitų aplinkos tobulimo projektų. Kokie jie bus dabar dar neverta rašyti, nes ir šiaip keliems dešimtmečiams yra ką veikti. Kitais žodžiais - kartais reik žiūrėt kas po kojom… Atstačius emocinius ryšius su savo gyvenamąja aplinka, ji pati parodo kur link reik judėti. Mes norim, kad žmonės taptų savarankiški visuose planuose ir tokį pavyzdį perduotų ir kitiems. Tai va tokia mūsų maždaug ir vizija dėl Eko gyvenvietės aplink mus, ji turėtų būtų iš savipakankamų sodybų su stipriais šeimininkais jose ir tada užsiimti bendrais visiems aktualiais projektais, laisvu laiku nuo savo asmeninių džiaugsmų. Tai tokios vizijos, o bus taip kaip kursim ir kaip gausis :).

Tikiuosi aiškiau kur link mes judame ir kokiame etape dabar esame, bent jau kaip mes patys matome ir jaučiame situaciją. Įrašų panašių tai nusiteikite, kad mažės, mes dabar užsiimame praktinės veiklos praktikomis, o bloge talpinsime daugiau skelbimus-kvietimus į talkas, pasibuvimo vakarus ir t.t., t.y. taip pat praktine veikla užsiimti, plepėti mes atsiplepėjom jau, rašyti irgi atsirašėme, bet užtat užsiimam daug įdomesniais dalykais, jums taip pat linkime judėjimo šia kryptim :).

Rodyk draugams

Kas? Kodėl? Ir kur link :)…

2013-09-30 parašė Tadas Lomanas
2013-09

Sveiki visi besidomintys ir ieškantys :). Paskutiniu metu sutikti žmonės vis paklausia ką mes veikiam ir kodėl. Puikūs klausimai. Bet jei atvirai, tai…

Ši vasara buvo gana užimta. Apskritai nebepamename tokio laiko, kai nebuvo ką veikti. Dėl to ir naujų įrašų į Blogą nebėra laiko rašyti.. Kažkaip įdomiau yra gyventi gyvenimą negul jį aprašinėti. Bet jau prisikaupė visokių dalykėlių, kuriuos reiktų aprašyti, tai sutarėm, kad kol dar geras oras, Tadas eis baigt apkalinėt pavėsinės, o aš tuo metu brūkštelsiu šį tą, jo ir savo vardu.

Visų pirma, tai gyvename dabar dviese (neskaitant bičių, kamanių, zylių, medžių, prūdo dvasių ir visos kitos gyvybės greta).

Į šiaurę nuo mūsų nusipirkę hektarą žemės kuriasi Oksanos ir Algio šeima, su trim vaikais. Jau beveik visiškai savarankiškai. Šaunuoliai jie. Pavyzdys, kad svarbiausia noras gyventi gamtoje ir noras savo šeimai geriausio , o visos kitos kliūtys įveikiamos.

Povilas, kuris kūrėsi miške, išvyko pakeliauti ir užsidirbti pinigėlių žemei ar sodybėlei.

Ieva ir Tadas nusipirko sodybą arčiau tėvų, o sklypą kuriame kūrėsi netoli mūsų - pardavė draugams. Bet vienas netektis papildė kiti atradimai. Pasirodo, kitoj pusėj miško, visai netoli mūsų gyvena šeima, kuri kaip ir mes vysto savipakankamą ūkį, tik jei mes žaidžiam su augalais, tai jie augina daugybę įvairiausių gyvūnų.. Ir kartais atjoja pas mus į svečius :) Apskritai vis daugiau bendraminčių atrandame gyvenančių netoliese. Panašus traukia panašų.


Bet jei palyginti su kitomis vasaromis tai šią vasarą mes ilsėjomės nuo žmonių. Labai atsiprašau, bet rašysiu atvirai. Užpernai ir anksčiau mes kvietėme į svečius visus, kas tik nori.. ir pas mus pradėjo lankytis ne tik malonūs žmonės, bet ir visai nemalonūs jų draugai, tokie kaip žolė, alus, vynas, cigaretės… o namai ėmė virsti kažkieno pasilinksminimų vieta. Tas labai išvargino ir po truputi privedė prie to, kad nebesinorėjo žmonių. Dar ir tarpusavyje teko daug derintis, ir su “ekogyventojais”, todėl šią vasarą pasiėmėm atostogų :) Dabar šiek tiek pailsėjom ir matyt vėl po truputi atversim savo duris.. Dar neaišku kokia forma, bet bus matyt.

O nuo pavasatio labai daug laiko praleidom darže, tiksliau, daržuose, nes mes turėjom septynis daržus - du Tado ir penki mano. Užtai užsiauginom sau visko ir maisto praktiškai nebeperkame… Na, tik aliejų, sėklas, ir jei užsinorim kokio nors egzotiško skanėsto.. Daug eksperimentavom, žaidėm.. Na, iš tiesų labai įdomu stebėti, kaip viskas vyksta gamtoje ir pasinaudojant tais vyksmais kurti. O kai kuri iš gamtos ir su gamta atrodo, jog kuri vienyje su “Dievu”, jog jis šalia, ir padeda, moko, kartu džiaugiasi, liūdi, kai nepavyksta.. “Dieviškas jausmas” :).

Dar vienas šaunus dalykas, kas mums nutiko šią vasarą tai Baltiška senovės amatų stovykla vaikams, paaugliams ir draugams :) Mes su Tadu ir draugais seniau rengdavome ir dalyvaudavome stovyklose vaikams ir dabar, jau užaugę tų stovyklų dalyviai suorganizavo stovyklą mums :) Čia juokauju, bet beveik taip ir buvo :) Žodžiu, Tadas sėdėjo pas kalvį ir kalė visokius ūkyje reikalingus dalykus, o aš minkiau molį, audžiau juostas, paišiau mandalas, ėjau į vakarines meditacijas ir šiaip džiaugiausi :) Dar, kas norėjo darė žalvarinius papuošalus, degė indus, gamino instrumentus, drožė, ėjo į žygius… Žodžiu, buvo tokia laisva, natūrali stovykla, kur nėra griežtų dienotvarkių, nėra vadovų nei mokinių.. Visi tiesiog gyvena ir mokosi vieni iš kitų gyvenimo  ir amatų :)

Dar trys šios vasaros projektai buvo pavėsinė, šiltnamis ir pirtis, iš kurių kolkas baigiama įgyvendinti tik pavėsinė. Tadas mėgsta viską daryti gerai, kad ilgai laikytų ir naudoti medžiagas, kurias neekologiški žmonės vadina šiukšlėmis. Pridėjus dar ir akmens amžiaus įrankius visos mūsų statybos šiek tiek užtrunka, bet užtai turime super ekologiją :)

Dar kelios džiugios naujienos. Visai netoli mūsų atsirado keli parduodami sklypai - du besiribojantys su mumis dideli, kiti šiek tiek toliau, bet mažesni. Mes galvojame taip pat parduoti šiek tiek žemės jei atsirastų geri žmonės.

Mes norėtume sukurti erdvę, kur gyventų laisvi, stiprūs, sąmoningi, laimingi žmonės. Visų pirma - mes… Bet tikimės, kad norinčių atsiras ir daugiau.

Tai tiek apie veiklas ir pokyčius mūsų pasaulėlyje.

Dar norėjau parašyti apie esmę, apie tai, kodėl mes taip gyvename ir ką mes čia darome :) kad tiems, kurie galbūt norėtų prisijungti būtų aiškiau. Bet gal rytoj :)

G. ir jau grįžęs ir miegantis T. :)

Aš :)

Rodyk draugams

Tiems kas labai nori - akmenu tampymo talka :)

2013-05-18 parašė Tadas Lomanas

Birželio 1 d. (šeštadienį) pas mus sodyboj “atvirų” durų diena, tiems kas labai labai nori. Renkamės kuo ryčiau, na gerai būtų kad iki kokios devintos suvažiuotumėt, o tai vėliau karšta iki išprotėjimo būna… Pusdienį patampysim akmenis pirties pamatui, o po to galėsim pabendrauti, pasimaudyti, užkąsti (maisto atsivežti sau pagal poreikius) ir išsiskirstyti. Gal kam apylinkės patiks ir nuspresit žemės netoliese įsigyti bei įsikurti - žinoma savarankiškai ;).

Kas nuspresit atvykti tai praneškit, brūkštelkit man el. paštu arba sms parašykit.

iki greito

Rodyk draugams

Apsilankymai ir medžių sodinimo šventė

2013-03-16 parašė Tadas Lomanas

Sveiki mieli draugai, lankytojai, tinklapio skaitytojai ir kiti gerieji žmonės :)

Jau penkeri metai nuolat sulaukiam svečių ir labai džiaugiamės, nes jaučiame, kad yra susidomėjimas natūraliu gyvenimo būdu, ekogyvenvietėmis, žaliavalgyste, kad yra žmonių, norinčių tikrai gyventi. Labiausiai džiaugiamės dėl tų, kurie įsigijo savo lopinėlį žemės ir kuria savo gyvenimus juose patys. Džiaugiamės galėję pasidalinti savo atradimais, suvokimais, praleidę kartu daug smagaus laiko.

Tačiau dabar situacija mūsų žemelėje šiek tiek pasikeitė. Dalijimosi etapas pasibaigė ir dabar mes norime tiesiog veikti. Daryti savo darbelius, tvarkytis ūkyje, sodinti augalus, drožinėti, užsiimti rankadrbiais, stebėti gyvūnus ir žvaigždes, žodžiu, gyventi savo gyvenimą. Per tuos metus atsirado tikrai nemažai žmonių ir ūkių kurie laukia svečių ir lankytojų ir nori dalintis savo tikru gyvenimu gamtoje. Mes iš to sąrašo išsibraukiame.

Mes jau nebenorime plepėti, norime veikti.

Todėl tiems, kurie rimtai ketina šalia kurtis siūlome prisijungti prie mūsų google grupės (ten talpiname skelbimus apie parduodamas žemes), rimtai apsvarstyti ir tada pas mus atvykti. O kitus vietoj tuščių plepalų kviečiame nuveikti ką nors naudingo Žemei ir sau :)

Pagalvoję, kas tai galėtų būti, pamanėme, kad visi, kurie mums dabar rašo, kad nori apsilankyti, galėtų atvykti tą pačią dieną į medžių sodinimo šventę J Visi kartu nueitume į mišką, išsirinktume sau po medį ir pasodintume bendruomenės žemėje. Arba galite pasodinti savo iš anksto atsivežtą sodinuką. Būtų prasmingas užsiėmimas, o besodinant būtų galima ir pasikalbėti apie tai, kas kam rūpi. Po visko galėsim pasivaikščioti ir apžiūrėti parduodamas žemes. Tai galėtų būti apie balandžio 13d., jei orai leis.

Dar.. Kadangi patys buvom jauni bežemiai, tiesiog trokštantys išvažiuoti į gamtą ir ten būti, tai labai gaila, kad Lietuvoje sumažės viena vieta, kur tai galima padaryti… Todėl jei tikrai labai labai visa esybe norit pabūti gamtoje, bet neturit nei bobutės, nei tetos, nei tėvų kaime, galite tartis su mumis.. Turbūt neišvarysim. Duosim nešildomą vigvamą, arba kambariuką ir galimybę vaikščioti po mišką, ar maudytis bendruomenės prūde. Tačiau nepažadame, kad bendrausime. Turėsi būti savarankiškas ir tai bus panašiau į retritą, atsiskyrimą, negul į draugų vakarėlį. Dar labai prašysime, kad gerbtum mūsų privatumą ir į mūsų hektaro dydžio namą, su vonia, miegamuoju, tualetu ir virtuve, nevaikščiotum :)

Atsiprašome, jei nuskambėjo griežtai. Mes tikrai labai džiaugiamės žmonėmis, kurie nori atvykti, keistis ir keisti savo gyvenimą, tačiau skatiname lankyti kitas eko gyvenvietes, eko sodybas, eko žmones, žaliavalgių renginius ir t.t. Jų tikrai apstu.

Dar.. turintiems vaikų. Galbūt šią vasarą pas mus vyks stovykla 10-18m. vaikams. Tai irgi proga prisiliesti prie gamtos. Daugiau info privačiai.

Tai tiek.

Su geriausiai linkėjimais,

T. ir G.

Rodyk draugams

Kas būtų, jei gyventume gamtoje?

2013-01-21 parašė Tadas Lomanas

Sveikučiai mielieji :) :). Mano geras draugas pasistengė ir aprašė savo šeimos kasdienias veiklas sodyboj-gamtoj. Mūsų šeimos kasdienybė iš principo labai labai panaši į jų, tai nusprendėme nesivarginti ir patalpinti čia jo rašinėlį, kad geriau įsivaizduotumėte ką ir kaip mes veikiame ir imtumėtės to paties patys :). Sėkmės įsikvėpusiems ir užuojauta egzistuojantiems ;). Atleiskit man už ironiją.

Kas būtų, jei gyventume gamtoje?

paveikslėlisTurinčius truputį laiko, kviečiu kartu pasvajoti, pasinerti į vaizdinį ir pabuvoti kitokiame gyvenime. Įsivaizduokime su savo mylimuoju žmogumi atsidūrę gamtoje, savo sklype, pamiškėje… Pavasaris, sodiname atsigabentus medelius pievoje, kažką svajojame, tariamės, kur kas bus. Mes čia jau gyvename, turime mažą molinį namelį, pratryptus takelius, esame laisvi nuo darbų, užsiimame…laisve. Tarsi vaikai.

Ką čia veikiam, miškuose ir pievose tiek laiko?.. Mes čia žaidžiam. Tiek strateginį žaidimą, tiek ekonominį, tiek kūrybinį, tiek paprastą vaikišką svajojamą žaidimą. Beribis tas žaidimas, kūryba – trumpai tariant. Čia mes kuriame, laisvalaikiu (kuris beveik visas mūsų gyvenimas) sveiką aplinką, maistingą gamtą, kupina visokio augančio gėrio. Na toks gal kam keistas pasirinkimas. Gamta ir sklypas – mūsų žaidimų aikštelė. Esame laisvi, ir galime daryti ką norim. Mylim, svaigstam, ir darom ką norim. Iš meilės esame čia. Iš meilės gyvenimui, vienas kitam ir sau, gamtai, draugams, bendraminčiams ir visam visam kitam pasauliui. Nesuklysiu, mes čia kuriame rojų žemėje. Tokį tikrą, apčiuopiamą ir paprastą.

Šiaip jau pasaulyje daug, labai daug ir labai gražių, tiesiog spindinčių viliojančių dalykų, bei tikslų, tobulėjimo krypčių, bet niekas negalės tau suteikti tokios didingos ir gilios ramybės, kaip grįžimas į savo kuriamą erdvę. Niekas nenuramins labiau, nei tavo kuriamieji namai, tavo rankom nulipdytas namelis, tavo kuriama ir nuolat tobulinama gyvenamoji aplinka. Tavo, o gal jau tavo tėvų sąmoningai pradėta oazė…

Taip nuošaliau pažiūrėjus, užsiimam keistais dalykais. Tarsi kažkokie sektantai ar šiaip keistuoliai. Ne už pinigus dirbam, o dažniausiai bendraminčiams padedam apsigyventi taip kaip mes. Ne pardavinėjam, o daugiausia dalinamės. Auginam, mokomės iš savo klaidų, niekur neskubam, ir augame kartu su savo kuriama gamta… Mes sodiname visokiausius medelius, kurie jau greitai paūgės, ir kasmet vis daugiau duos vaisių, vis daugiau uogų, sultingų, šviežių, nenuskintų dar. Vaisių, įvairiausių rūšių, kokie tik gali augti mūsų sąlygom, ir uogų tokių, kokios įvairiausios gali užderėti. Renkame, kolekcionuojam retų medelių daigelius, juos pasodinam, apkarpome žolytę aplink, pasigėrim – paaugo! Pražydo! O šitas apšalo, bet žiū – atauga! Išsiskleidė lapeliai, kiek džiaugsmo, jis gyvas!:) Sodinam sodą, kolekcionuojam. Pasodiname ne šiaip “į žemę įkišt”. Sodiname medelius su ateities svajonėmis, vizijomis, lukesčiais, o su jais pasisodina nepaaiškinama mistika, kaip pats ir medis: tvirtumas, ramybė ir laimė…

Įsišaknija gyvenime palaima, kažkas gera širdy. Taip po truputį, medelis po medelio, daigelis po daigelio ir gimsta puiki oazė nenykstančiai, vis tvirtėjančiai tarpusavio Meilei, o su Ja ateina ir kitos dorybės, gimsta pilnatvės Jausmai. Taip pasodiname vieną medelį, tada dar antrą trečią, dešimtą, šimtąjį, keliašimtąjį medelį… Ir visi jie kiekvieną gaivų pavasarį atgyja, pražysta, visi jie kažkiek paauga, visi jie subrendę žydi, duoda vaisius, riešutus, uogas, valgomas-ragaujamas sėklas ir toks nuostabus jausmas – aš juos pasodinau: MES (!) juos pasodinome kartu, su savo mylimąja žmona… Ir tie medeliai mums šypsosi. Nors iš tikrųjų, gaila, neturi jie šypsenų, bet jie taip smarkiai šypsosi kai žvelgi į juos, jų prieūgius, žiedus, net gali tai pajausti! Jie mūsų. Vieni iš sėklos, kiti iš šakelės, treti įgyti – bet visi tikslingai mūsų pasodinti! O ir tada eini rasotą vėsų vasaros rytą basas švelnia pieva, paukščių čiulbesių fone, ūkauja paskutinė pelėda miške jau šildant giedrai ryto saulutėj skruostus, eini nuo medelio prie medelio, ir apžiūrinėji naujas šio pavasario šakeles, ūgliukus, eini žvilgsniu nuo žiedo prie žiedo, kvepiančio, dailaus kiekvieno iki mikrometrų – kokie jie visi gražūs! Tai mūsų sodinti, o čia juk dar neseniai buvo apleista pieva…

Ir koks esu laimingas, turėdamas tokį pasaulį, tokią žaidimų aikštelę, ir tokią nuostabią svajonių tikrovę! Kokie mes laimingi pradėję kurti šį begalinį progresinį amžiną džiaugsmą! Jausmas toks, kad tie sodinti medeliai mus myli! Juk jie buvo visai maži, o dabar jie vis auga! Su meile ir svajone pasodinti Jausmai prigyja! Įleidžia tvirtas šaknis. Irgi skleidžia lapelius ir tiesia jausmų šakeles aukštai į dangų! JIE nedūlėja, kaip visas amžinas gyvasis pasaulis, jie auga… Auga ir atauga, bręsta ir kinta, ir vėl auga, ir plinta po pasaulį – teigiami jausmai. Kai jais daliniesi, jų tik daugėja.

paveikslėlisO sodas amžinas. Jam reikia tik trupučio meilės-priežiūros, gal kiek korekcijos (kol nemokam tobulai sukurti, kad sodas pats save išlaikytų šimtmečius), žmogaus svajonės – sodo amžinumui reikia tik žmogaus, kad jame gyventų. Ir vienas medis, ar krūmas, dalijantis skanias uogas, per savo egzistavimą, augimo periodą, duoda neįsivaizduojamus kiekius, turbūt tonų tonas prinokusių uogų, jas galima valgyti, džiovinti, uogienes virti, dovanoti jų dar neturintiems draugams. Per medžio egzistavimą galima išdaiginti iš jo sėklų tikrąja žodžio prasme begalę daigelių, kurie bus irgi tokie vaisingi medeliai, galime padovanoti jų pradedantiems bendraminčius. Dovanoti, dalį gal parduoti, išmainyti… Juk jie nieko nekainuoja! Praktiškai tik truputį valios. Ir taip atsiranda daugybė krūmelių ir medžių didelių, galima padauginti, atnaujinti, ir sodas klesti, jis bus amžinas, nes gamta gyva ir amžina… Ir tas sodas, ir draugų sodai klestės po tokių mainų.

Sodindami tą spalvingą sodą, taip pat sėjame bei pasodiname įvairiausias arbatžoles, kvapnias vaistažoles, prieskonių žolytes, ir tiesiog gražias, dekoratyvias žolytes, žydinčias gėlytes – prie medelių, kad būtų linksmiau prieiti, ar į gėlynėlį prie namuko. Sodą taip po truputį papildo didžiulė sveika bio-įvairovė įvairiausių žolyčių, su jomis, ant jų – begalybė vabaliukų – jie randa sau skirtingo maisto, skirtingų terpių surasti sau sveiką porą. Taip randa visi spalvoti vabaliukai sau terpę ir prieglobstį šiame sklype, paukštukai randa vabaliukų ir nenukertamą medį, saugų krūmą, kur gali cypsėti jo palikuonys, ežiukas čia randa saugų sau mielą medžio puvėką, žaltys sausą kupstą, o žmogus randa sau šešėlingą medžio pavėsį, šulinyje gėlo gyvo vandens, ir kūdrą atsigaivinti sielą kvepiančiu oru prisotintu vandeniu, sklindančiomis ore pušų žiedadulkėmis įkvėpti, ir pasijausti – laimingu.

Jokie miestų ir priemiesčių prabangiausi namai, su saugiausiais distanciniais valdomais vartais nesuteiks tiek saugumo, kiek gimtas rojaus sodas, ir jokie prabangiausi automobiliai ir odiniai baldai su tobuliausia audio-video aparatūra nesuteiks tiek laimės ir džiaugsmo, kiek gali suteikti buvimas tokioje žaliuojančioje žmogaus sukurtoje, aukšta žydinčia gyvatvore įrėmintoje oazėje. Jokie superfilmai ir kompiuteriniai žaidimai, aukščiausia rezoliucija neatstos to tikro gyvenimo žaidimo. Nes gyvename savo kuriamoj žaidimo aikštelėje. Nes TAI yra Tikra – čia begalinė vaizdo rezoliucija, čia tikras, nepadirbtas įgarsinimas, čia įspūdingai tikroviški pojūčiai, juslės ir jausmai, čia – begalinės žaidimo galimybės. Čia nėra taisyklių. Čia gyvenimas, ir mes galim daryti, kurti, ką tiktai norim.

O kas gali būti geriau ateinančiam į pasaulį vaikui užaugti, tiek iki gimimo, tik užgimus augti tokioje gyvybingoje erdvėje? Kas gali būti sveikiau ir tobuliau? Kad ir kur jis pabėgtų į sudėtingus pasaulio kraštus, kad ir miesto, didmiesčio, verslo, pramogų ir turtų patirti, pažinti, juos išgyventi, jis ramiai širdyje žinos, kad gali visada besąlygiškai grįžti į tą tėvų kuriamą (ar sukurtą ir jam paliktą) rojų.

Nusiskinti saldžią trešnę ar braškę, arba sultingą šviežią raudonskruostį obuolį nuo medžio – suaugęs vaikas visada žinos, kad čia yra jo laukianti, maisto ir gyvybingų kvapų kupina gamta, su pavasarį pražystančiai sodais ir uogynais, visą vasarą ir rudenį dosniai ir sveikai maitinančiais, gaivinančiais bei gydančiais.

Čia visada yra jaukūs ir šilti gaivūs namai, mylintys, visada laukiantys tėvai, kuriantys ne tik dūlėjančius, tręštančius laikinus daiktus, bet ir gyvybę nešančius sodus, išpuoselėtus gamtinius derlingus daržus. Čia nereikės jam pinigų, nes visas maistas užauga. Čia jis iš tiesų galės pailsėti. Visada vaikas galės čia sugrįžti, jam niekur kitur pasaulyje nebus geriau, negu gimtajame gamtos glėbyje. Čia jis užgimė, ir visas vietos pasaulis nuo kūdikystės jį čia pažinos. Vaikas žinos tų gamtos vaisių skonį ir to skonio niekas iš atminties neištrins.

Tuo tarpu, kol miestų bruzdesyje vyksta vis tas pats įsuktas tempu gyvenimas, kol žmonės gamina-perka-parduoda vėl ir vėl, gyvenimas gamtoje vyksta kitaip. Karkliukai bręsta biokurui sklypo šone, o kūdrikė pasirengusi atgaivinti mūsų kūną. Pirtelė įkaitintu moliu spinduliuoja palaimingą, vertingą spinduliuotę kūnui ir gyvenimas toliau bręsta – jis vyksta, teka, bet nei pirmyn, nei atgal. Jis tiesiog vyksta, tiesiog yra, bet jame jau nėra laiko, nes visas laikas paprasčiausiai netenka prasmės. Jei nori, vadinasi – jau yra. Jei labai nori, tai besąlygiškai, dėsningai atsiranda. Jei nori taip gyventi, kliūčių nėra, matai tik galimybes! Kaip ir viskas visada gyvenime – troškimus lydi troškimai, svajones lydi išsipildymai, o laimę ir tarpusavio meilę – pilnatvė, kuri visai jau čia pat. Ji auga žemėje, kurią puoselėjate kartu. Ne tik dvasiškai, bet ir realioje, gyvoje, žaliuojančioje gyvenimo matricoje – kuriamoje gamtoje. Vienas kartu pasodintas medelis gali suteikti laimės, du medeliai – dar daugiau jos, o visas susvajotas sodas ir visa oazė – gali palikti amžiną neapibrėžtai plačią įtaką pasaulio gėriui ir jo laimei, ramybei – viskam, apie ką svajojam.

Vieni apie tai tik svajoja, o kiti tuo metu daro kažką, vieni ieškosi žemės, kiti jau sodina sodus, kiti jau gyvena. Ką galime prarasti taip gyvendami? Nieko, na nebent miesto patogumus, o gauti – visą tokią aprašytą patirtį, savaip perkurti ją, patirti gal dar ir stipresnę negu šioje vizijoje, arba tokią, kokios norėsime. Ir visi norintys gali gyventi tokį panašų gyvenimą perkurdami savo pasakas savaip.

Kas būtų, jei tokių Oazių būtų daug? O jei tai masiškai paplistų po visą pasaulį?

Almantis Pasaulis

Rodyk draugams

Siūlymas burtis ir kurtis vakaruose!

2012-05-11 parašė Tadas Lomanas

user posted imagePusantros savaitės svečiavomės pas laukinį žaliavalgį Tadą Lomaną. Niekada nebuvau gamtos mylėtojas, bet pagyvenęs pas Tadą, supratau kodėl žmonės kuriasi jau mada tapusiose ekobendruomėnėse. Taigi ten gamtoje, per pirmąsias tris dienas pastebėjome tik komforto trūkumą. Vėliau, po truputį įsiliejome į gamtos gyvenimo ritmą ir sugrįžo seniai pamiršta vaikiška gyvenimo laisvė. Toks pamirštas pojūtis, kai atsikeli ryte ir gyveni šią dieną taip tarsi ji yra vienintelė. Viena diena – kaip visas gyvenimas.

Niekur nereikia eiti, skubėti, niekam nieko aiškinti ir aiškintis. Atsiranda raminantis nervus laisvės ir lengvumo jausmas. Suvokėme, kad miesto atmosfera nuolat slegia ir verčia suktis, jei nori išgyventi. O juk galima gyventi laisvai Visada. Buvome pas Tado kaimyną Povilą, kuris gyvena jurtoje ir švyti iš laimės. Povilo draugė – iš Prancuzijos, ji dirba mokytoja, o visas atostogas leidžia katu su juo, jurtoje iš šakų! Jie parodė mums mišką. Seniau maniau, kad miške yra tik mediena ir uodai. Dabar žinau, kad po mišką vaikščioti yra įdomiau nei po miestą. Mes matėme seną ažuolą, sieną iš eglių, labai seniai sugriuvusią sodybą su alėja, mirusį vaismedžių sodą ir rožines žibutes. O kai Tadas papasakojo apie permakultūrą, tai supratau, kad sodyboje yra įdomios veiklos! Pasirodo augalams galima dirbtinai sukurti miško salygas. Panaudojus tokią strategiją, augalai auga palaikydami vieni kitus ir todėl beveik neprižiūrimi gali pilnai išmaitinti žmogų.

Besiklausydamas jau pradėjau mintyse kurti save prižiūrintį sodą, kuris aprūpina mane aukščiausios kokybės žaliu maistu.

Taip pat svečiuodamasis perskaičiau knygą apie molinio namo filosofiją. Kai kam apsimoka sukurti tokią nuomonę, kad namas turi būti brangus ir pastatyti jam reikia specialistų. Juk visiems reikia namų, o tai yra puiki galimybė įvaryti žmones į vergiją bankams. Ar žinote, kad namą galima pasistatyti pačiam? Ar žinote, kad už 10,000 lt jūsų namas atrodys lygiai taip pat kaip namai statomi už 100,000-300,000 lt? Kuklesnis namas gali būti pastatytas per vasarą už kelis tūkstančius litų, o Tado namas manau išeis beveik nemokamai. Molinis namas apšiltintas šiaudais yra dar ir geresnis už įprastus, o tokių namų istorija siekia gilią senovę. Molis kvėpuoja,o įkaitęs per dieną nuo saulės, visą naktį šildo. Šiaudai yra vienas iš pačių geriausių izoliatorių, o sumaišyti su moliu ir nedega ir negenda. Ar žinote kodėl jūsų kambariai yra kubo formos? Ogi statybinės medžiagos yra standartinės, nelengva yra pastatyti iš standartinių blokų apvalų namą. Apvalios patalpos atrodo didesnės nors yra mažesnio ploto, lengviau šildomos ir žymiai komfortabilesnės. Jūs galite savo namą išlipdyti savo rankomis kaip skulptūrą kartu su baldais. Jūs galite užsiauginti savo mišką, kuris atstos prekybos centrą. Jūs galite vėl kaip vaikas smėlyne statyti sau namą, o taip pat auginti maistą. Argi nenuostabu turėti galimybę nekontroliuojamai kurti savo rankomis savo pasaulį?

Štai ką veikia žmonės ekogyvenvietėse. Ekogyvenvietė tai nėra grįžimas kažkur atgal. Tokie civilizacijos pasiekimai kaip mobilusis telefonas, lengvai prieinamas transportas ir internetas leidžia ne tik dirbti namie, bet ir gyventi gamtoje. Ekogyvenvietėse kuriasi išsilavinę, drąsūs ir atviri žmonės kurie nori kurti laisvą, natūralų, šviesų pasaulį. Įdomu tai, kad Karina man seniai apie tai pasakojo, bet kol pats neparagavau, nesupratau. Natūralu, kad dabar mes norime įsigyti savo “smėlio dėžę” ir kartu lipdyti savo laimę. Kadangi gyvename Žemaitijoje, tai čia ieškome ploto ir bendraminčių, kurie norės “žaisti smėlyne” su mumis. Kartu įkąsime į žemės kainas, kartu dalinsimės pagalba ir leisim laiką. Todėl kviečiame prisijungti prie neokaimo Ekovilio kurybos. Rašykite mums pasiūlimus kooperuotis adresu zaliavalgiai.lt@gmail.com. Mes Jūsų laukiam!

Alius ir Karina

Rodyk draugams

Beribė/io gyvenimo kūryba

2012-02-08 parašė Tadas Lomanas

Kaip pats save vadinate, kaip prisistatote – pirmiausia pats sau esate karininkas Tadas, Žaliavalgis Tadas ar kt? Kur gyvenate? Žinau tik tiek, kad Molėtų raj. O kaimas, miestelis?

Tiesiog Tadas :). Bet jei kas prašo įvardinti specialybę ar užsiėmimą sakau kad esu – laisvasis kūrėjas :).

Gyvenu Ridvoniškių kaime, netoli Giedraičių.

Ekogyvenvietės, ekosodybos – kas tai?

Žodis Ekologija po truputi virsta keiksmažodžiu, po kuriuo slepiasi labai įvairios prasmės. Pasaulyje šiuo metu jau egzistuoja keli tūkstančiai ekobendruomenių, kurios labai tarpusavyje skiriasi tiek tikslais, tiek gyvenimo būdu, tiek požiūriu į gamtą. Aš tiesiog noriu gyventi gamtoje ir padėti kitiems žmonėms taip pat gyventi, kurtis ir kurti gamtoje, darnoje su ja. Neskubant, įsiklausant į ją, iš esmės.

Kiek jau metų žaliavalgiaujate?

Keturis.

Ar kur nors mokėtės medicinos? Ar tik iš knygų? Vartojate nemažai medicinos terminų, pastebėjau… :)

Didelė dalis žinių iš asmeninės patirties t.p. knygų, draugų, interneto..

Kodėl pasirinkote tokį asketišką gyvenimo būdą? Kas paskatino? Kamavo ligos? Kaip dabar jaučiatės?

Savo gyvenimo būdo nelaikau asketišku. Gyvenu taip, kaip iš tiesų noriu ir man patinka. Bet prasidėjo viskas išties dar nuo jaunystės, vaikystės, kai kamavo skrandžio sutrikimai, rėmuo, opos, skausmai, nuolat šaldavo galūnės. Ėmiau ieškoti priežasčių ir tuo metu į rankas papuolė Malachovo knygos apie organizmo valymą ir maisto derinimą. Nuo to viskas prasidėjo. O išsikelti į gamtos prieglobstį paskatino V. Megre knygos apie taip gyvenančius žmones.

Šiuolaikinė medicina, kaip suprantu, Jums – ne draugė, o kaip liaudies?

Irgi nedidelė.. :) bet nesipykstam per daug. Jei reikalinga bet kokia medicina, vadinasi jau nutolta nuo gamtos.

Esate tikras, kad toks gyvenimo būdas neatsibos? Negi niekada neaplanko dvejonės, gal su draugais į Makdonaldą nulėkti sukirsti mėsainį, gal prekybos centre paskanauti ledų?

Tiesiog viską bandau praktiškai. Žinau iš patirties, kad maitinantis žaliai – savijauta gera. Kai suvalgau ko nors virto, (vos nepasakiau mirto :) kaip mirusio) iškart matau, kaip tas produktas veikia organizmą, kokios to pasekmės ir tampa aišku, koks maistas žmogui padeda, koks kenkia. Bet visko būna. Būna suvalgau ko nors. Pavyzdžiui, iki šiol negaliu atsisakyti džiovintų datulių, arba mamos kepto kugelio :).  Didelių problemų iš to nebedarau. Tėvus lankau retai, žinau, kad grįšiu prie įprastos mitybos, kūnas išsivalys ir vėl viskas bus gerai.

Esate griežtas ir reiklus pats sau?

Ne. Reikia keisti aplink taip, kad nereikėtų būti sau griežtam, kad pati aplinka padėtų gyventi sveikai ir pilnavertiškai.

Ar ugnies nenaudojate visiškai? Kalbant ne tik apie maisto ruošą…

Ketinu nebenaudoti. Laužų nekūrenu. Bet gyvename dabar name kelios šeimos, yra mažų vaikų – kitiems reikia šilumos.

Ką auginate savo sodyboje? Kokio ji dydžio?

Visa sodyba – 8ha. 2 ha yra mano ir draugės asmeninė erdvė, trys palikta gamtai – šią teritoriją vadinu šventviete, ten nevykdau jokios veiklos, tiesiog stebiu kaip gamta kuria savarankiškai, mokausi tiesiogiai iš jos. Du hektarai su namu yra palikti bendruomenei, ir vieną neseniai pardaviau drauge gyvenančiai šeimynai – kuri tame hektare ir kuriasi šiuo metu. Mano Sodyboje auga keli šimtai rūšių augalų. Tikslas yra sukurti kuo didesnę bioįvairovę ir asmeninėje erdvėje asmeniškai pažinoti kiekvieną augalą, būti asmeniniame kontakte su kiekvienu iš jų ir per juos su visa erdve, per tai ir su planeta, visata. Darže šiemet užsiauginome daug moliūgų ir cukinijų, šiek tiek griežčių, burokėlių, pupų, saulėgrąžų, žirnių, bulvių, morkų, kukurūzų. Sodas davė obuolių, kriaušių, serbentų, agrastų.. Savo erdvėje ir apylinkėse rinkomės laukines žoles, žemuoges, avietes, riešutus, grybus.

Kuo maitinatės žiemą? Sodas tuščias, gal tik riešutų, sėklų atsargos gausios… Jūsų žiemos meniu.

Dabar dienos racionas maždaug toks: ryte – obuoliai, pietums – vakarienei cukinija ar moliūgas maltas su datulėmis, arba moliūgas maltas su saulėgrąžomis ir įvairios nesmulkintos daržovės. Kartais riešutai. Įvairios kitokios sėklos.  Turime prisidžiovinę uogų, grybų. Perkam kopūstus, morkas. Valgom ir salierus, pastarnokus. Druskos nevartojame.

Ką šiandien būtų galima rasti Jūsų virtuvėje, koks, maistas, gėrimai, indai?

Dabar ant stalo guli prapjautas moliūgas, morkos, kopūstas, mirkytos datulės, mirkyti ir daiginti žirniai, kviečiai. Ką tik draugas atvežė bananų ir granatą, bei krapų. Gerti aš beveik nieko negeriu, užtenka sulčių iš suvalgytų vaisių ir daržovių. Kartais vasarą šiek tiek vandens. Indai tai tradiciniai, kai kurie pačio išskaptuoti. Tik dar naudojam smulkintuvą ir kavamalę.

Kokį vandenį geriate, iš čiaupo?

Vandens beveik nebegeriu. Čiaupo pas mus nėra :). Užtat yra šulinys ir nuostabus ketvirtadalio ha prūdas.

Perkate ir valgote vaisius, daržoves iš prekybos centrų? Bet juk čia didžiausias nuodas, jau netgi ne tokiems prisiekusiems sveikuoliams nebesinori „vaisių blizgančių nuo vaško“…

Jei neužtenka savų, stengiamės pirkti iš ūkininkų. Bet mano nuomone, geriau maksiminis žalias, nei naminis virtas.

Nevalgote mėsos, pieno produktų ir dar daug ko, bet juk mes, lietuviai, – šiauriečiai, organizmas lengviau pasisavina protėvių maistą, kuris turėjo įtaką mūsų genetiniam paveldui. Be to, mūsų krašte ne tiek daug tos saulės per metus, taigi ir vaisiai, daržovės gal ne tokie vitaminingi kaip pietuose…

Tai ką valgė mūsų protėviai mes jau seniai nebevartojame, daržovės ir tos visai kitokios, tiek rūšine tiek ir maistine prasme.

Aš tiesiog stebiu savo organizmą ir valgau tai, kas man tinka. Vitaminingiausi augalai kaip tik ne pietuose, o šiaurėje kur augalai kooperuojasi dėl išlikimo. Tropikuose augalai sukaupia daugiau cukrų – iš dalies todėl, kad jiems nėra didelio poreikio kooperuotis su kitomis gyvybės formomis ir visus susintetintus angliavandenius jie pasilieka sau. Tai tiek dėl vitaminų.

Atskleiskite kokį sveikuolišką pietų receptėlį.

Svetimais receptais sveikas nebūsi ;). O jei rimčiau tai ten kur prasideda receptai, pasibaigia sveikata. Gamtoje nėra receptų. Nusiskynei obuolį ir mėgaujiesi juo, perskėlei riešuto kevalą ir triauški jo riebų branduolį, išsirovei morką, nusiskynei rūgštynę ir t.t.

Žiemai, girdėjau, ketinote pasistatyti nedidelį 16 kv. metrų namelį iš molio ir šiaudų, mat, pasak Jūsų, be langų, šviesą pro stiklines duris įsileidžiantis namelis turėtų pakankamai gerai išlaikyti šilumą, kūrenti nereikėsią. Pasistatėte? Ir kaip, tikrai šilta?

16 kv išorėje. Viduje – devyni. Bet dar nepasistačiau. Kitąmet. Tačiau iki šiol miegam šienu dengtose indėniškose palapinėse be durų. Kol kas šilumos pakanka.

Šiltuoju metų laiku dieną naktį gyvenate po atviru dangumi, tiesa? Kaip dažnai iškišate nosį į lauką žiemą, juk gamta, sakykim, apmirusi, šalta…

Labai įvairiai. Šiemet labai daug vaikštom po apylinkių miškus, stebim gyvūnus. Jei labai prastas oras, stengiamės bent miegoti lauke, t.y. vigvame. O žiemą gamta kitaip gyva, pvz., lengviausia stebėti įvairius gyvūnus, nes ant sniego lengva rasti jų pėdsakus. Žiemojantys paukščiai belapiuose medžiuose kaip ant delno.

Kokia, Jūsų nuomone, žmogaus paskirtis, misija Žemėje?

Gyventi pilnatvėje ir tuo mėgautis. Tobulinti savo gyvenamąją aplinką, kad visiems šios planetos padarams būtų dar daugiau džiaugsmo, kad kuo daugiau jų čia tilptų.

Sportuojate?

Gyvenu aktyvų gyvenimo būdą, bet sportu neužsiimu. Tokių miesto triukų gamtoje tiesiog nebereik.

Tai ką veikiate per dienų dienas?

Trumpomis žiemos dienomis darbuojamės lauke – vežam maistą augalams, vaikštom po miškus, stebim gyvūnus, gamtos pokyčius, planuojam vasaros darbus, statybas, nes norisi vasarą atlaisvinti namą naujiems žmonėms. Ilgais vakarais užsiimame rankdarbiais, drožiam, gaminamės buities rakandus, bendraujame, žiūrime dokumentinius filmus apie gyvenimą gamtoje ir kitas eko bendruomenes, skaitome knygas.

Nuolat atvyksta žmonių besidominčių gyvenimu gamtoje, gamtine žemdirbyste, permakultūra, žaliavalgyste, statyba iš molio ar šiaudų. Tai vaikštau, pasakoju, kartais nuvažiuojam į aplinkines ekogyvenvietes pažiūrėti, kaip atrodo šiaudiniai ar kitokie alternatyvūs namai. Savaitgalius juokais vadinam darbo dienomis :). Per pastarąjį pusmetį gal tik savaite buvau vienas.

Iš kur gaunate pinigų, juk pragyventi, ypač žiemą, jų vis tiek reikia? Sakote, pragyvenate iš banke laikomo indėlio palūkanų, ar taip supratau skaitydama Jūsų „blog‘ą“? Koks gi tas indėlis tuomet? Tikiuosi, ne „Snore“…. :) Kada spėjote susikrauti? Kokios Jūsų mėnesio išlaidos šiltuoju ir šaltuoju metų laiku? Ką darytumėte, jei vieną dieną tie pinigai staiga baigtųsi? O jei tokio indėlio neturi, gal kitam ir žaliavalgiu, ekosodybos šeimininku nelabai išeitų tapti..?

Pradėjęs gyventi Vilniuje, pasiėmiau paskolą ir nusipirkau butą. Jį pardaviau tinkamu metu ir liko pinigų sodybai. Taip pat susitaupiau keturis metus dirbdamas mieste. Mano poreikiai maži.

Vasarą būna kad nei lito neišleidžiu, būna – išleidžiu kokį šimtą. Miestas tolokai, parduotuvių nėra, nėra kur leisti :). Žiemą iki trijų šimtų per mėnesį išleidžiu. Tiek pajamų šiuo metu gaunu kas mėnesį iš Vilniaus kredito unijos. Šiuo metu stengiuosi sau susikurti gyvenimą taip, kad nieko pirkti išvis nereikėtų. Didžiausi pinigai yra statyboms, leidimams, žemei… Jei viskas paruošta, užsiauginti maisto nėra sunku, tuo labiau jei nedirbi ir gali tam skirti savo laiką. Na ir dar, jei poreikiai nėra dideli.

Jei neturėčiau indėlio, tai nustočiau pirkti maistą, daugiau auginčiausi savo, daugiau rinkčiau iš gamtos. Arba mėnesį gal du užsiimčiau veikla kuri neša pelną (amatai, daržai, sodai, statybos ir t.t.). Ateityje planuoju dalį sodybos produkcijos (riešutus pvz.) parduoti tiems kam tokios produkcijos reikės.

Turiu kelias dešimtis draugų kurie neturi indėlių ir yra žaliavalgiai bei sodybų šeimininkai, dar ir nuo nulio jas įkūrę tuščiuose laukuose su šeimomis ir pavieniui.

Kažkada minėjote, kad svajojate surinkti visus norinčiuosius šalia kurtis į vieną vietą – pavyko? „Užderėjo“ daugiau kaimynų?

Dabar gyvename aštuoniese: šeima (su trim atžalom), 27 m.vaikinas, dar viena 27 metų mergina. Netoliese žemės nusipirko ir kuriasi jauna pora. Nuolat atvažiuoja žmonių ieškančių žemės, gauname daug laiškų iš norinčių gyventi panašiai, kurtis šalia. Bet kol kas tai tik bendruomenės užuomazgos. Dabar netoliese pardavinėja 25 ha sklypą. Jei susirinks grupelė žmonių, kurie jį nusipirks, tai jau ir bus visa ekogyvenvietė.

Kaip siūlote gyventi tiems, kurie negali ar nenori pulti į visišką natūralizaciją, vadinkime, kraštutinumą kaip Jūs? Pvz., prisiekusiam miestiečiui arba jame negrįžtamai užstrigusiajam. Ar yra koks aukso viduriukas, juk sveikata visiems vienodai brangi?

Jokio gyvenimo būdo neperšu. Visi renkasi tai, kas jiems geriausia. Bėda tik tame, kad pasirinkimas dabar labai menkas, trūksta informacijos. Kartais žmonės tiesiog nežino, kad galima gyventi kitaip. Patarčiau žmonėms mažiau vadovautis kitų nuomonėmis, o stebėti save: koks maistas tinka, koks ne, kokia savijauta. Ir nebijoti eksperimentuoti, bandyti, tikrinti.

Na, o jei tai per sunku, tai bent nebepirkti vitaminų, o atsivežti iš močiutės obuolių :).

Gyvenant tarp netikrų daiktų, idėjų, santykių, socialinių vaidmenų atlikėjų, statusų ir panašiai labai lengva pasiklysti, nebežinoti, kas yra tikra, kur gyvenimo prasmė. Tada kurį laiką ieškai, skaitai knygas, domiesi alternatyviais judėjimais, skaitai dvasinę literatūrą, išbandai įvairiausias sveikatingumo sistemas. Bet galų gale tikrumo paieškos gražina mus prie gamtos, jos dėsnių. Jei sugenda televizorius, jį reikia vežti pas meistrą, kad pataisytų. Bet jei įsipjauni į pirštą, užtenka palaukti kelias dienas, ir žaizda pati užgyja. Taip yra ir su žmogumi gamtoje. Pakliuvęs į natūralias prigimtines sąlygas žmogus savaime atsistato, pagyja visomis prasmėmis, tiek fiziškai tiek ir psichologiškai, tampa savarankiškas ir laisvas.

Skaičiau, kad lankėtės Indijoje, ką ten tokio atradote, kad išbuvote keletą mėnesių? Kur gyvenote, ką valgėte? Nebuvo kilusi mintis emigruoti visam laikui? Kokius svečius kraštus dar esate aplankęs?

Indijoje man trijų savaičių pakako, bet bilietai buvo tokiam laikotarpiui nupirkti, tai teko kažkaip tą laiką ten prastumti. Gyvenau hoteliuose, ašramuose. Laukinės gamtos ten beveik nėra – visur žmonės. Nebent kalnuose. Bet ten šlaitai. Kai būdamas kalnuose susiruošiau vieną naktį miegoti Himalajų džiunglėse – prisėlino pantera. Tai tokius dalykus po to praktikavau atsargiau, nes kito krašto gamtą pažinti reik laiko, mes ten svetimoki.. O miestų gyvenimas visur panašus: perki, parduodi, sėdi į autobusą ir važiuoji iš prekybos maistu vietos į nakvynės vietą. Bendrauji su žmonėmis, kartu keliaujančiais ir sutiktais pakeliui. Valgiau daug vaisių, gėriau cukrašvendrių sultis, išragavau ir tradicinę indų virtuvę. Išvados paprastos: indai kaip valgo tą ir turi, ligoninės prikimštos kaip ir pas mus, po pietų gatvėse vos vienas kitas praeivis, ne tik dėl kaitros, bet ir dėl pilno pilvo.

Tarnaudamas kariuomenėje esu buvęs Afganistane, lankęsis Prancūzijoje, Vokietijoje, Kirgistane. Trumpam esu užklydęs į Latviją, Lenkiją, Švediją, Ukrainą, Daniją. Bet kelionės manęs netraukia – tai panašiau į priverstines komandiruotes, kartais iš neturėjimo ką geresnio veikti. Sodyba man yra erdvė, kurioje galiu kurti ir realizuotis, kurioje esu kūrėjas, o ne vartotojas. Kurioje keliauju į gylį, o ne į tolį.

Ar turite gyvenimo draugę, gal žmoną? Ji irgi gyvena Jūsiškiu gyvenimo ritmu? Jei neturite, gal ieškote, o gal laukiate, kol pati ateis – juk, sakoma, uniformuoti vyrai traukia moteris it magnetas. Jūs – buvęs karininkas juk, tad tikiu, kad bent spintoje uniforma kabo. O jei dar geras virtuvės šefas… :)

Turiu… bet tai kažkoks netinkamas žodis, savininkiškas.  Kai tik pradėjom gyvenimą gamtoje – požiūriai į kai kuriuos dalykus skyrėsi, bet per kelerius metus turėjom laiko jiems išspręsti, išsiaiškinti, išbandyti praktiškai, rasti atsakymus. Kai kuriais klausimais ji dar radikalesnė už mane, pavyzdžiui, jos idėja buvo statytis vigvamą ir gyventi jame.

Šiaip, mes gerai vienas kitą pažįstame ir suprantame, palaikome. Pavyzdžiui, ji jau antra diena atsakinėja raštu į žurnalistų klausimus už mane :) (šito galite nespausdinti :))

Kaip į Jūsų gyvenimo būdą reaguoja šeima, draugai? Atvažiuoja paatostogauti ar pats dažnai lekiate į gimtąjį miestą (gal klystu?) Vilnių?

Įvairiai. Didžioji dalis draugų gyvena labai panašų gyvenimo būdą, kuriasi kitose ekobendruomenėse. Nors gyvena kitaip, bet mane palaiko, supranta, aplanko.

Artimiesiems sunkiau.

Tėvai gyvena tradiciniame Dzūkijos kaime ir jiems sunku suprasti įvairias inovacijas. Bet per tiek metų taip pat apsiprato. Aplankau juos kartą į metus.

Nesijaučiate veltėdžiu? :)

Ne. Darau, tai ką noriu, galiu ir kiek galiu.

Kokie didžiausi planai šiems metams?

Tai kad aš neplanuoju. Kiekviena diena atneša savo aktualijas. Gal pasistatyti namuką, o gal pirtį :), o gal prisidaiginti persimonų, sekvojų, kedrų, šilkmedžių.

Kokia Jūsų svajonė?

Mes ne svajojam, mes darom. Džiaugiamės mažais žingsneliais, o ne tolimom perspektyvom.

Tiesiog žinau kad viskas viskas bus gerai, žmonės ir visas pasaulis bus laimingi ir mes taip pat prie to prisidedame.

Simona Motužytė, 2012 m. sausis

Rodyk draugams

Dar kartelį atvirai :)

2012-02-08 parašė Tadas Lomanas

Sveiki - rašysim atvirai :)…

Kai perskaitė klausimus, Tadas atidėjo jų atsakinėjimą po to, kai bus nuveikta kita - malonesnė veikla. Žurnalistai dažnai uždavinėja tuos pačius klausimus, kartais net specialiai pritempinėja atsakymus prie savo iš anksto susidarytos nuomonės ir norimos gauti informacijos. Kai kas susipranta, mūsų nebevargina, ir parašo straipsnius tiesiog susirinkę informaciją internete, nes jos ten pekankamai. Kalbėti tą patį per tą patį atsibosta. Žiūrėti ar skaityti – irgi. Labai retai kam nors išties įdomu, ką žmogus nori pasakyti savo gyvenimo būdu, kas jam pačiam atrodo svarbu. Tadas dažnai gauna pasiūlymų vesti paskaitas, filmuotis televizijoje, bet… tokiu atveju kviečia žmones atvykti pas save ir bendrauja su jais kaip su žmonėmis. Jei šie nesutinka, nukreipia pas panašiai gyvenančius draugus, kuriems patinka filmuotis, vesti paskaitas ir panašiai.

Tad vakare susirinkę aptarinėjom, ką ir kaip atsakinėt. Buvo pasiūlymas atsakyti tik į klausimus, kurie įdomūs, t.y, kurių žurnalistai dar nebuvo uždavę. Paskui aptarėm galimybę atsakinėti drauge (vakar vakare mes buvom keturiese, nors dabar po šiuo stogu gyvename aštuoniese). Per pastarąjį pusmetį Tadas vienas namuose buvo gal tik kelias dienas, bet žurnalistai niekad to neklausia, arba tiesiog nutyli. Gal ir gerai. Nes daugeliui sunkokai suvokiama, kaip žmogus gali po savo stogu priimti svetimus žmones, dalintis su jais viskuo ką turi ir nieko neprašyti mainais. Tad prisigalvoja nebūtų istorijų pagal savo suvokimo lygį… O mes čia gyvenam dėl to, kad mylim gamtą, norim gyventi gamtoje, darnoje su ja, ne tik iš jos imti, bet ir turtinti ją. Gamta yra natūrali gyvenimo forma. Ji atstato žmogų visapusiškai: tiek fiziškai, tiek psichiškai, tiek dvasiškai. Tai supranti kai išbandai.
Po neilgų diskusijų nusprendėm, kad atsakysiu aš, nes noriu. O vaikinai pasisiūlė mieliau paruošti malkų, nes praneša prastus orus.

Kas paskatino gyvenimą sostinėje iškeisti į vienkiemį?

Dauguma Tadą vaizduoja, kaip atsiskyrėlį žaliavalgį gyvenantį miške, ar kažkur nežinia kur. Tačiau jis nuo pat pradžių norėjo gyventi gamtos žmonių bendruomenėje. Buvo pradėjęs kurtis gal keturis kartus įvairiose Lietuvos vietose, jungtis prie įvairių eko bendruomenių, kol galų gale aplinkybės pakrypo taip, kaip jis nusipirko sodybą čia, ir neliko nieko kito, kaip kurti eko gyvenvietę aplink save. Kurti ne iš trūkumo - žmonių ar bendravimo, bet iš pilnatvės: kai pats pajunti kaip stipriai žmogų veikia gyvenimas gamtoje, kaip gydo ir atstato, norisi tuo pasidalinti ir su kitais. Na, žinoma, svarbu ir tai, kad šalia gyventų bendraminčiai. Ne tik tam, kad šalia netreštų ir nepurkštų laukų, nenuodytų gamtos, nekirstų miškų, nebaidytų medžiotojai žvėrių, bet ir todėl, kad taip yra gera. Gera kai tave supranta.

Civilizacijos pasaulis yra dirbtinai sukurtas pasaulis, dirbtinų daiktų ir idėjų pasaulis. Gyvenant tarp netikrų daiktų, idėjų, santykių, socialinių vaidmenų atlikėjų, statusų ir panašiai labai lengva pasiklysti, nebežinoti, kas yra tikra, kur gyvenimo prasmė. Tada kurį laiką ieškai, skaitai knygas, domiesi alternatyviais judėjimais, skaitai dvasinę literatūrą, išbandai įvairiausias sveikatingumo sistemas. Bet galų gale Tikrumo paieškos gražina mus prie gamtos, jos dėsnių. Jei sugenda televizorius, jį reikia vežti pas meistrą, kad pataisytų. Bet jei įsipjauni į pirštą, užtenka palaukti kelias dienas, ir žaizda pati užgyja. Taip yra ir su žmogumi gamtoje. Pakliuvęs į natūralias prigimtines sąlygas žmogus savaime atsistato, pagyja visomis prasmėmis.

Gamtoje žmogus tampa kūrėju, o ne vartotoju.

Žmogui reikia nedaug – pavalgyt, kai šalta apsirengt, nusipraust, ir kad miegan ant galvos nelytų. Čia plati tema… labai plati. Kas vyksta, kai žmogus gyvena gamtoje..

Pakeisti gyvenimo būdą turbūt buvo sudėtinga? Ar tai nebuvo tam tikras maištas ir prieš visuomenę, šiuolaikinį supratimą į žmogaus gyvenimą - mokslai – darbas – karjera – šeima ir t.t.

Maišto nebuvo. Norėjosi tiesiog gyventi taip, kaip patinka, kaip gera. Gyventi jaučiant gyvenimo prasmę, matant perspektyvas, suvokiant, kad ne kenki žemei ir gamtai, ne ją terši, bet jai padedi.

Papasakokite plačiau apie žaliavalgystę. Kodėl Jūsų netenkino tarkim vegetarizmas/veganija? Kaip jaučiatės valgydamas žalią maistą? Ar užtenka energijos?

vasaros dziaugsmai

Gamtoje nėra nei virto nei kepto maisto. Žmogui skirta maitintis gyvu maistu ir daug įvairiausių tyrimų tai patvirtina. Praktika taip pat. Pavyzdžiui, viena mūsų bendruomenės narė sirgo bronchinės astmos forma. Ji negalėdavo naktimis miegoti nuo dusulio. Tapus žaliavalge, liga savaime praėjo. Tokių istorijų daugybė. O pasveikimas ją paskatino labiau pasidomėti natūraliu gyvenimo būdu. Dėl to ji vasarą apsilankė pas Tadą ir nusprendė prisijungti prie bendruomenės.

Vegetaru buvau keletą metų. Vegetarizmas ir maisto derinimas man padėjo atsikratyti virškinimo problemų, skrandžio ligų. Tačiau tada mane pasiekė informacija apie žaliavalgystę. Pasidomėjus labiau pasidarė visiškai aišku, kad toks maitinimosi būdas yra sveikiausias, praktiškiausias ir ekologiškiausias, nes arčiausiai natūralaus, mažiausiai kenkia gamtai ir kūnui, tad neliko nieko kito, tik išbandyti. O išbandžius – ir likti žaliavalgiu.
Energijos tikrai užtenka. Didžioji dalis žmogaus energijos yra sunaudojama būtent maisto virškinimui, todėl pavalgius norisi pailsėti, pagulėti.. Valgant žalią maistą to beveik nebūna (nebent persivalgai). Kiekvienas žalias produktas turi enzimų, tam tikrų medžiagų padedančių jį suvirškinti. Tačiau kaitinant enzimai žūva, ir žmogaus kūnas priverstas virškinimui naudoti savo resursus, taip pat nukenksminti kaitinant maitą atsiradusius junginius. Šios priežastįs ir lemia apsunkimą po “tradicinių” pietų. Valgant žalią maistą energijos netgi daugiau. O ir mintys skaidresnės, protas aiškesnis. Tai pastebiu ne tik aš. Pvz.vienas iš Lietuvos karate čempionų taip pat žaliavalgis.

Turite bendraminčių? Kaip vertinama žaliavalgystė Lietuvoje ir pasaulyje? Kaip reaguoja jūsų artimieji, draugai?

Kai Tadas pradėjo žaliavalgiauti, žaliavalgystė Lietuvoje nebuvo populiari, jis buvo vienas iš pradininkų. Tačiau dabar didelė dalis draugų yra žaliavalgiai. Lietuvoje yra žaliavalgių forumai, grupės facebooke, Vilniuje yra Žalio maisto restoranas. Dalis mūsų bendruomenės narių yra ar bent bando tapti žaliavalgiais. Pasaulyje, ypač JAV, iš žaliavalgystės padarytas kultas. Žmonės gaminasi žaliavalgiškas picas, spagečius, organizuoja milžiniškus koncertus, daro biznį. Tačiau tokia žaliavalgystės kryptis yra tas pats vartojimas, tik mažiau kenksmingas žmogui.

Yra įvairių požiūrių į žaliavalgystę, kaip ir į bet ką kitą. Vieni mokslininkai kalba, kad skrandžiui ir plonajam žarnynui reikalingas gyvas maistas, o storajam žarnynui – augalinis, kad maistas būtų gerai virškinamas ir įsisavinamas, tad žaliavalgystė geriausia mitybos forma. Kiti gąsdina, kad mes genetiškai prisitaikėme prie virto maisto, kad ims stigti medžiagų ir pan. Tačiau iš praktikos pastebėjau, kad valgant virtą maistą ir valgant žalią maistą organizmas dirba visai skirtingu režimu ir taisyklės kurios galioja valgant virtą maistą, visai netinka valgant žalią.

Žmonių požiūriai labai skiriasi. Dalis žmonių į Tadą (ir į gamtos žmones - mus visus) žiūri kaip į mokytoją, naujų kelių atradėją, ar tiesiog tikrą atvirą žmogų, kuris nebijo būti savimi, eiti savo keliu. Jie atvažiuoja čia pailsėti nuo miesto, šurmulio, pabūti, pasimokyti gyvenimo gamtoje: gamtinės žemdirbystės, ekologinės statybos, žaliavalgystės, gamtos pažinimo ir pan. Kiti į Tadą ir mus visus žvelgia kaip į keistuolius, tradicinės visuomenės marginalijas, degraduojančius visuomenės atstovus. Viskas priklauso nuo požiūrio taško. Gamta ar kultūra. Tie kurie nesupranta vertybių, kuriomis remiamės, atvykę mato neprižiūrėtą aplinką (o ne natūraliai atsistatyti paliktą gamtą), organinių atliekų kalnus, o ne mulčą medeliams ir augalams, seną sodybą su neprižiūrėtu bebaldžiu kambariu, skurdą, o ne tiesiog mažus poreikius. Daiktų čia nedaug. Bet jie tikri, savi, o atliekų beveik nėra, viskas panaudojama.

Žaliavalgystė jau tūkstančius metų nėra būdinga žmonėms. Kaip manote, kodėl pirmykščiai žmonės vis dėlto jos atsisakė, pasirinkdami kitus maisto gaminimo būdus?

Va čia įdomus klausimas :). Įdomus, nors ir teorinis :). Į šitą klausimą telpa visa žmonijos istorija. Greičiausiai pokyčiai vyko lėtai, kintant žmonių sąmonei, gyvenimo būdui, gamtinėms sąlygoms, vertybėms. Bet svarbiausia yra visai ne tai kaip žmonės atėjo iki tokio taško, kad daugybė kenčia nuo begalės ligų, serga nors daug dalykų išvengtų pakeitę valgymo įpročius, bet vis tiek nesugeba iš to išsivaduoti. Svarbu yra kaip iš tokios situacijos išeiti. Kaip padėti žmonėms susivokti ir realiai pasikeisti.

Papasakokite apie dabartinį gyvenimą sodyboje. Ką auginate, ką norėtumėte auginti, kas auga ir t.t.

Dabar gyvename aštuoniese. Tadas nuolat siūlė jį aplankyti atvykstantiems smalsuoliams tiesiog tvarkytis kurį nors laisvą kambarį jo sodyboje, gyventi, pirkti žemę šalia ir gyventi. Šiuo pasiūlymu pasinaudojo šeima (su trim atžalom), 27m.vaikinas, mama su dvimete dukra, dar viena 27 metų mergina.

Visi telpam. Dienomis darbuojamės lauke, vaikštom po miškus, stebim gyvūnus, gamtos pokyčius, planuojam vasaros darbus, statybas, nes norisi vasarą atlaisvinti namą naujiems žmonėms. Ilgais vakarais užsiimame rankdarbiais, amatais, gaminamės buities rakandus, bendraujame, žiūrime dokumentinius filmus apie gyvenimą gamtoje ir kitas eko bendruomenes, skaitome knygas.

Sodyboje auga keli šimtai rūšių augalų. Tikslas yra sukurti kuo didesnę bioįvairovę. Lietuvos gamtinėmis sąlygomis ji didžiausia brandžiame ąžuolyne. Tačiau Tadas, pusiau juokais sako, kad Pasaulyje didesnė bioįvairovė yra sekvojų miške. Bet čia tolimi planai.

Ar to, ką pats užauginate, užtenka kasdien prasimaitinti? Iš ko gyvenate? Kaip sekasi tvarkyti buitį?

Šiemet užsiauginome daug moliūgų ir cukinijų, šiek tiek griežčių, burokėlių, pupų, saulėgrąžų, žirnių, bulvių, morkų, kukurūzų. Sodas davė obuolių, kriaušių, serbentų, agrastų.. Savo erdvėje ir apylinkėse rinkomės laukines žoles, žemuoges, avietes, riešutus, grybus. Vienam žmogui to kaip ir pakaktų. Bet padaugėjus gyventojų kai kuriuos produktus tenka pirkti, daugiausia riešutus, saulėgrąžas, datules ir kai kurias daržoves.

Tadą daug kas kritikuoja, kad jis neužsiaugina pakankamai pramisti, arba, pavyzdžiui, pomidorų. Bet iš tiesų į gamtą čia stengiamasi įsiklausyti, rasti geriausius variantus, mažiausiai jai pakenkiant. Dar daug laiko užima eksperimentai. Norėtume kultūrinius augalus introdukuoti į laukines sąlygas, panašiai kaip padarė permakultūros Europoje pradininkas austras, Sepas Holceris. Be to šiltuoju metų laiku Sodyboje nuolatos būna lankytojų, su kuriais bendraujama, dalinamasi patirtimi ir pan. Tai užima daug laiko. Bet būna ir tokių kurie patys atvyksta ir pasodina daržą, kol Tadas bendrauja su kitais :).

Žaliavalgystė įdomi, nes čia daug erdvės kūrybai. Nuolat sugalvojam naujų receptų pagal tai, kokius produktus duoda gamta. Pavyzdžiui, dabar dienos racionas maždaug toks: ryte – obuoliai, pietums – vakarienei cukinija ar moliūgas maltas su datulėmis, arba moliūgas maltas su saulėgrąžomis ir įvairiomis nesmulkintomis daržovėmis. Kartais riešutai. Druskos mes nevartojame.

Ar negalvojate įkurti žaliavalgių bendruomenės?

Ji jau pati įsikūrė. Savaime J Ir beje, Lietuvoje nėra vienintelė. Dzūkijoje yra dar viena eko bendruomenė, kurioje savaime taip nutiko, kad šalimais gyvena keli žaliavalgiai :).

Ar neliūdna vienam tarp miškų? Galbūt gyvenate ne vienas – turite artimą žmogų.

:) Labai liūdna :) ;)

Zemes svente 2010

Ko Naujaisiais Metais linkėtumėte sau ir visiems žmonėms?

Klausyti savo širdies ir būti savimi.

Atvažiuokit į svečius :)

Gintarė 2012 m. sausis

Rodyk draugams

Žaliavalgio sode trūksta tik sekvojų

2011-10-03 parašė Tadas Lomanas

Tado Lomano „tūkstančio žvaigždučių viešbutyje” nėra lovos, TV ir aptarnaujančio personalo. Čia kartais šmirinėja lapės, o kelių hektarų plote aplinkui stiebiasi „Rojaus sodas”.

Atgal į gamtą

Europoje ekogyvenvietės jau nebe naujiena, didžiausiose susiburia tūkstantis ir daugiau žmonių. Lietuvoje ekobendruomenės, bėgančios nuo miesto taršos ir streso, dar tik kūrimosi stadijoje. Buvęs vilnietis Tadas Lomanas tikisi, kad viena iš jų susikurs ir Molėtų rajone.

Ekstremaliai pakeisti gyvenimo būdą Tadas nusprendė prieš ketverius metus. Baigęs karo akademiją ir sėkmingai dirbęs krašto apsaugos sistemoje, atsargos karininkas metė darbą Sausumos pajėgų štabe ir atsikraustė į savo sodybą Molėtų rajone.

„Jaučiuosi stipresnis nei anksčiau”, - sako žaliavalgis Tadas Lomanas

Prieš tapdamas žaliavalgiu, Tadas šešerius metus maitinosi vegetariškai, o dabar nevartoja ir pieno produktų, jo mitybos racioną sudaro tik termiškai neapdorotas augalinis maistas: daržovės, riešutai, laukinės žolės, daiginti grūdai. Geria šaltą vandenį ir arbatai nepliko žolelių. „Gamtoje nėra verdančio vandens, o didelis troškulys manęs nekamuoja. Troškulį jaučia tie, kurie prisikerta bulvinių blynų”, - paaiškina natūralų gyvenimo būdą išpažįstantis pašnekovas. Maždaug pusė jo maisto raciono sudaro augalai, surinkti iš aplinkui plytinčios kelių hektarų pievos: šalpusnių lapai, kiaulpienės, rūgštynės, dilgėlės, gysločiai, jonažolės, kraujažolės ir kitos žolės. Jas maišo su daržovėmis bei vaisiais ir gamina vitaminingą tyrę. Pagrindinis maistas - salotos, į kurias įpjausto morkų, kopūsto, pomidoro, agurko, prideda kmynų, laukinių žolių, užpila „majonezu”, pagamintu iš maltų linų sėklų, sumaišytų su citrinų sultimis ir vandeniu. Iš tokio maisto 29-erių vyras patikina gaunąs pakankamai energijos. Kokį kartą per metus žaliavalgis neatsispiria pagundai užkirsti „civilizuoto” maisto: bulvinių blynų ar sūrio. „Jeigu labai nori ir yra sąlygos, paragauji, bet paskui gauni reakciją, po kurios praeina noras valgyti tokį maistą. Persivalgęs jaučiuosi apsinuodijęs, panašiai, kaip per pagirias, kol organizmas išsivalo ir sugrįžta į jam įprastą ritmą”, - dėsto Tadas. Radikaliai pakeitęs mitybą, prisipažįsta atsikratęs anksčiau kamavusių lėtinių sveikatos sutrikimų, beveik dešimtmetį rimčiausia jo persirgta liga - sloga. Žaliavalgis sako nemanąs, kad tūkstantmečiai pakeitė žmogaus genetiką. „Pagal fiziologiją mes prisitaikę valgyti natūralų maistą ir organizmas jį maksimaliai pasisavina. Termiškai apdorotame maiste susidaro apie 20 proc. junginių, kokių gamtoje niekada nebuvo, o organizmas turi prisitaikyti tuos nuodus suvirškinti. Aš nepritariu nuomonei, kad mes per tūkstančius metų pakitome genetiškai ir jau esame kitokie, galime vartoti virtą ar keptą maistą. Jeigu taip būtų, ligoninės nebūtų perpildytos. Vėžys, peršalimo ir kitos ligos rodo, kad mūsų organizmai priešinasi tam, ką žmonės laiko natūraliu. Per 10-20 metų priprantame prie virto maisto, atsiranda psichologinis prisirišimas, kaip prie narkotikų. Skirtumas tik toks, kad nuo kokaino organizmas „sudega” per 10 metų, o nuo netinkamo maisto - per 40-50 metų”, - sako ekosodybos šeimininkas.

Rojaus sodas ir tinginio daržas

Kelių hektarų pievoje šalia namų medžių dar beveik nematyti. Išdygusius sodinukus užgožia dvigubai aukštesnės piktžolės. Po keliolikos metų čia turėtų žaliuoti neįprastas sodas: šalia ąžuolų auga abrikosas, obelys, kadagiai, lazdynai, migdolai, graikiniai riešutmedžiai. Tręšiami organinėmis atliekomis riešutai turėtų derėti po 7 metų. Kitapus kelio kūdrą juosia alyvos, šermukšniai, liepos, bukmedžiai, radastai, agrastai, serbentai, šilkmedžiai, trešnės, vynuogės, raugekšniai, lietuviški kiviai - aktinidijos. 8 hektaruose aplink sodybą auga apie 300 rūšių augalų, įskaitant ir vandens žoles. Gamtine žemdirbyste užsiimantis Tadas sako, jog spėti visus augalus prižiūrėti būtų utopija, augalai papildydami ekosistemą, augina vienas kitą. „Neauginu medžių, kurie atitiktų kažkokius standartus ir vėliau taptų lentpjūvės produkcija, todėl jie auga natūraliai, kaip augtų gamtoje”, - sako neįprasto sodo augintojas.

Tado iškastoje kūdroje veisiasi daug žuvų, tačiau jų funkcija - palaikyti ekosistemos pusiausvyrą, todėl vandens gyventojos tampa ne žaliavalgio, o erelio žuvininko pietumis.

Pagrindinis dienos patiekalas - daržovių ir žolių salotos. Autorės nuotr.

Dalį žemės šalia sodybos Tadas paliko bendraminčių reikmėms, seminarams. Kitoje kelio pusėje kuriasi erdvę sau, kurioje pažįsta kiekvieną augalą. Dar keli hektarai palikti augti natūraliam miškui - asmeniniam sodybos šeimininko „draustiniui”.

Gamtinė žemdirbystė kol kas naujas dalykas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tadas, vienas iš jos pradininkų šalyje, vertina šios technologijos natūralumą ir sako, kad pagal gamtinės žemdirbystės principus auginami sodai ir daržai reikalauja minimalios priežiūros.

Dalį vaismedžių jis tręšia organinėmis atliekomis ir apdeda šienu. „Nereikia organinių medžiagų kompostuoti atskirai dėžėse, nes fermentuojantis organikai išsiskiria angliarūgštė, o normaliomis sąlygomis miške tai sudaro 70 proc. augalų mitybos. Jeigu augalas jos negauna iš žolės, jis gyvena „ant konservų” - komposto. Kai kurie sodininkai daro dar blogiau, nes augalui neduodama net „konservų”, o išpurena plyną lauką ir pripila chemijos”, - gamtinės žemdirbystės pradžiamokslį išdėsto Tadas.

Tokiu pat principu jis augina ir daržoves. Šiemet jas sodino vėlai - liepos mėnesį, prieš tai kelis mėnesius praleido Indijoje.

Pievoje, braidydamas po dilgėles, gali netyčia užminti ant pupų ar pomidorų. Tiesa, yra ir „kultūrinis” daržas, kuriame mažiau žolės ir daugiau daržovių - geltonuoja moliūgo galvos, auga morkos, burokai ir kt. Gamtinės žemdirbystės technologija paprasta: rudenį į dirvą prikraunama maždaug metro sluoksnis šieno, o pavasarį šieną praskiri ir pasodini sėklą į dirvą. Augimą paspartina organinės atliekos, tačiau papildomai tręšti nebūtina, kaip ir ravėti bei laistyti (jei nėra sausros). „Toks daržas - tinginio svajonė, bet būtų gerai, kad nereikėtų dar ir retinti augalų”, - tobulo daržo modelio neišsižada Tadas.

Mėnesio biudžetas - 300 Lt

Tado miegamasis iki pirmo šerkšno yra pieva po atviru dangumi. Čia stebi pamiškėje dažnai užklystančias stirnas, lapes, briedžius ir žvaigždes danguje. Kai lyja, slepiasi paties pasigamintoje palapinėje - jurtoje, o į trobą persikrausto tik žiemą. Šalia jau paruošta vieta kito namelio statybai. Tadui didelio namo žiemą kūrenti neapsimoka, todėl šaltajam sezonui jis ketina pasistatyti nedidelį 16 kv. metrų namelį iš molio ir šiaudų. Be langų, šviesą pro stiklines duris įsileidžiantis namelis turėtų pakankamai gerai išlaikyti šilumą, todėl kūrenti nereikėsią. Biudžetas sumažės, nors ir dabar komunaliniai mokesčiai nesuryja nė šimtadalio to, ką tektų mokėti gyvenant standartiniame miesto daugiabutyje. Tadas naudojasi kompiuteriu, tačiau neturi viryklės, lovos, televizoriaus ir šaldytuvo, nes vasarą vaisius ir uogas valgo tiesiai nuo krūmų, o žiemą - „atidarai langą ir šaldytuvą atstoja visi 8 hektarai aplink namą”. Atokioje sodyboje gyvenantis vyras sako pragyvenąs iš banke laikomo indėlio palūkanų, o jo poreikiai minimalūs: per mėnesį savo reikmėms išleidžiantis iki 300 litų. Už elektrą per mėnesį sumoka apie 5 Lt, litą - už mobilųjį telefoną, 9 Lt - už internetą ir 100 Lt per metus sudaro žemės mokestis. Kitos išlaidos - daržovėms, riešutams, nes savo užauginamų neužtenka.

Socialinio draudimo mokesčio vyras nemoka ir nesupranta, kodėl turįs mokėti už tai, kuo nesinaudoja. „Mokėdami sveikatos priežiūros draudimą nuėję į polikliniką vis tiek sumokame už tyrimus. Realiai aš jokių paslaugų negaunu, o jeigu man reikės, tada susimokėsiu, turi būti pasirinkimo teisė”, - įsitikinęs žaliavalgis.

Ekologiški savaitgaliai

Persikėlus iš Vilniaus į Molėtų rajono kaimą, kuriame - vos keturios sodybos, Tadui sunkiausia buvo apsiprasti su bendravimo trūkumu, pirmaisiais metais jį kompensuodavo beveik kiekvieną savaitgalį važinėdamas į Vilnių susitikti su draugais.

Lietuvoje yra apie 10 besikuriančių ekogyvenviečių, didžiausioje nuolat gyvena 4 šeimos. Yra ir gausesnių ekogyvenviečių, tačiau žmonės ten lankosi kartą per mėnesį ar praleidžia savaitgalius. Kuo ekogyvenvietė skiriasi nuo kitų gyvenviečių? „Gyvenimo būdu, stengiamės gyventi arčiau gamtos, nežalojame jos ir atkuriame. Tai mano požiūris, o šiaip, kiek yra gyvenviečių ar ekosodybų, tiek supratimų, kas tai yra ekologiška.

Man gyvenimas tokioje aplinkoje yra būdas eiti atgal į gamtą. Būti gamtoje, miegoti po atviru dangumi ir t. t.”, - savo požiūrį atskleidžia Tadas. Anot jo, ekologijoje nebūna vien tik grožio. Tai, kas turtina gyvenimą, pakelia gyvybingumą, tas yra gražu. Tai, kas mums tinka, naudinga ir gerina gyvenimą, yra gražu. Kuo daugiau žmonių, kultūrų, augalų, tuo geriau.

Kraštutiniai pasirinkimai sukelia didesnę reakciją. „Jei nori būti kraštutinai laimingas, rinkis kraštutinius variantus. Jaučiuosi stipresnis nei prieš kelis metus dirbdamas kariuomenėje”, - pasirinktą gyvenimo būdą komentuoja žaliavalgis.

Filosofinis reziumė

Visi žmonės nori, kad aplinka būtų saugesnė. To siekiate dėl savęs ar gelbėjate pasaulį?

Išsaugok save ir išgelbėsi pasaulį.

Kuo iš tikrųjų domisi žmonės per paskaitas, ar susidomėjimas ekologija nėra trumpalaikis ir paviršutiniškas mados reikalas?

Visi žmonės nori būti laimingi. Jeigu nuoširdžiai šneki, žmogus atsiliepia. Jei žmogus patenkintas savo gyvenimu, jis neis ieškoti paskaitų. Atvažiuoja žmonės, kuriems neužtenka to, kad jie sėdi mieste, daro karjerą arba nenori jos daryti ir ieško alternatyvų, kaip šioje kapitalistinėje sistemoje gyventi. Tada žmonėms pasakoji apie tokį variantą - gal patiks, nes man tai patinka.

Esate filosofas ar karininkas?

O kuo vienas kitam trukdo? Aš dar ir botanikas, gydytojas, poetas arba gal greičiau - kūrėjas, aš kuriu erdvę: piešiu gyvais augalais, rašau gyvus eilėraščius medžiais, gyvūnais, gėlėmis ir formuoju aplink save erdvę. Ten nereikia muzikos, nes groja vėjas, pūsdamas pro lapus, šokinėja žiogai ir gieda paukščiai. Tiesiog viską reikia pastebėti ir neapsiriboti vien popieriumi, ant kurio lieka tik sustingusiais dažais nupieštas paveikslas.

Mums užkabina daug surogatų: pakiša kažkokią veiklą, kaip vaikams barškaliuką, vietoj tikrų dalykų.

Jei visi taps menininkais, kas pagamins produktą: lydys geležį, siūs, keps, gamins detales?..

Žiūrint natūralistiškai, kiekvienas gyvūnas viską pasidaro pats. Jie gyvena simbiozėje su kitais gyvūnais, bet visi tos rūšies gyvūnai daro tą patį. Visos stirnos kramto žolę, graužia medžius, poruojasi, veda vaikus…

Žmonės prisigalvoja specializacijų: vienas gamina batus, kitas - ratus ir vienas kitam pardavinėja.

Prieš 100 metų visi mokėjo viską, gal vienas gamindavo gražiau, bet kiekvienas mokėjo tai, ko jam reikia. O dabar gyvename dideliu tempu, reikia, kad viskas būtų daroma greitai, kokybiškai, dideliais kiekiais. Dabar batus gamina sėdėdami prie konvejerio ir spaudydami mygtukus, kūrybiškumas dingsta. Aišku, kompiuterio nepasigaminsi, bet klausimas, ar jo iš viso reikia?

Kokia jūsų svajonė?

Mano svajonė gauti persimono sodinukų iš Italijos, nes sėklos džiūsta. Dar svajoju savo sode pasodinti sekvojų - didžiausių pasaulyje medžių, užaugančių iki 130 metrų aukščio.

Jei žmogus maitintųsi natūraliai, kokia teoriškai galėtų būti vidutinė jo gyvenimo trukmė?

Tai priklauso ne tik nuo maisto, svarbu, ką jis veikia. Jis gali valgyti geriausią maistą, bet ištisai sėdėti, persidirbti ar stresuoti. Gerontologija nagrinėja šiuos dalykus, pvz., pasaulyje yra gyvūnų - kai kurie moliuskai, sausumos vėžliai, kurie auga, bet jų ląstelės nesensta. Moliuskai sulaukia apie 400 metų, bet po to žūva nuo kitų veiksnių. Yra pasvarstymų, kad žmogus gali gyventi pusantro tūkstančio metų, bet tegul parodo man tokį žmogų… Klausimas be atsakymo.

Gyveni, kol gera gyventi. Problema ta, kad netinkamai maitindamiesi per anksti sudeginame savo kūną. Bet psichologiškai irgi turi nepavargti, nesustabarėti.

Ar sustabarėjame todėl, kad jau viskas atsibodę, matyta, patirta?

Todėl, kad neteisingai žiūrime į pasaulį. Žmonės įsikimba vienos profesijos, galiausiai tą veiklą išsemia ir įstringa šiame žaidime. Reikia žaisti su gyvais dalykais, kurie yra beribiai ir tobulėja.

Kas gali garantuoti, kad neįstrigsite žaidime ir neatsibos, ką darote? Kai visi norimi augalai bus pasodinti, užauginti, žvaigždės suskaičiuotos.

Atsiras naujų žvaigždžių. Augalai tobulėja, keičiasi, mutuoja. Galima atkurti augalus, kurių nėra. Prieš ledynmetį Lietuvoje buvo kitokia flora, dabar daugelis rūšių yra išstumtos ir jas galima atkurti. Dabar augalus sodinu ir auginu pats, o paskui augins kiti. Tai unikalus sodas, dar daug metų bus ką veikti.

Kristina Sakaitė

Rodyk draugams