BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kas būtų, jei gyventume gamtoje?

Sveikučiai mielieji :) :). Mano geras draugas pasistengė ir aprašė savo šeimos kasdienias veiklas sodyboj-gamtoj. Mūsų šeimos kasdienybė iš principo labai labai panaši į jų, tai nusprendėme nesivarginti ir patalpinti čia jo rašinėlį, kad geriau įsivaizduotumėte ką ir kaip mes veikiame ir imtumėtės to paties patys :). Sėkmės įsikvėpusiems ir užuojauta egzistuojantiems ;). Atleiskit man už ironiją.

Kas būtų, jei gyventume gamtoje?

paveikslėlisTurinčius truputį laiko, kviečiu kartu pasvajoti, pasinerti į vaizdinį ir pabuvoti kitokiame gyvenime. Įsivaizduokime su savo mylimuoju žmogumi atsidūrę gamtoje, savo sklype, pamiškėje… Pavasaris, sodiname atsigabentus medelius pievoje, kažką svajojame, tariamės, kur kas bus. Mes čia jau gyvename, turime mažą molinį namelį, pratryptus takelius, esame laisvi nuo darbų, užsiimame…laisve. Tarsi vaikai.

Ką čia veikiam, miškuose ir pievose tiek laiko?.. Mes čia žaidžiam. Tiek strateginį žaidimą, tiek ekonominį, tiek kūrybinį, tiek paprastą vaikišką svajojamą žaidimą. Beribis tas žaidimas, kūryba – trumpai tariant. Čia mes kuriame, laisvalaikiu (kuris beveik visas mūsų gyvenimas) sveiką aplinką, maistingą gamtą, kupina visokio augančio gėrio. Na toks gal kam keistas pasirinkimas. Gamta ir sklypas – mūsų žaidimų aikštelė. Esame laisvi, ir galime daryti ką norim. Mylim, svaigstam, ir darom ką norim. Iš meilės esame čia. Iš meilės gyvenimui, vienas kitam ir sau, gamtai, draugams, bendraminčiams ir visam visam kitam pasauliui. Nesuklysiu, mes čia kuriame rojų žemėje. Tokį tikrą, apčiuopiamą ir paprastą.

Šiaip jau pasaulyje daug, labai daug ir labai gražių, tiesiog spindinčių viliojančių dalykų, bei tikslų, tobulėjimo krypčių, bet niekas negalės tau suteikti tokios didingos ir gilios ramybės, kaip grįžimas į savo kuriamą erdvę. Niekas nenuramins labiau, nei tavo kuriamieji namai, tavo rankom nulipdytas namelis, tavo kuriama ir nuolat tobulinama gyvenamoji aplinka. Tavo, o gal jau tavo tėvų sąmoningai pradėta oazė…

Taip nuošaliau pažiūrėjus, užsiimam keistais dalykais. Tarsi kažkokie sektantai ar šiaip keistuoliai. Ne už pinigus dirbam, o dažniausiai bendraminčiams padedam apsigyventi taip kaip mes. Ne pardavinėjam, o daugiausia dalinamės. Auginam, mokomės iš savo klaidų, niekur neskubam, ir augame kartu su savo kuriama gamta… Mes sodiname visokiausius medelius, kurie jau greitai paūgės, ir kasmet vis daugiau duos vaisių, vis daugiau uogų, sultingų, šviežių, nenuskintų dar. Vaisių, įvairiausių rūšių, kokie tik gali augti mūsų sąlygom, ir uogų tokių, kokios įvairiausios gali užderėti. Renkame, kolekcionuojam retų medelių daigelius, juos pasodinam, apkarpome žolytę aplink, pasigėrim – paaugo! Pražydo! O šitas apšalo, bet žiū – atauga! Išsiskleidė lapeliai, kiek džiaugsmo, jis gyvas!:) Sodinam sodą, kolekcionuojam. Pasodiname ne šiaip “į žemę įkišt”. Sodiname medelius su ateities svajonėmis, vizijomis, lukesčiais, o su jais pasisodina nepaaiškinama mistika, kaip pats ir medis: tvirtumas, ramybė ir laimė…

Įsišaknija gyvenime palaima, kažkas gera širdy. Taip po truputį, medelis po medelio, daigelis po daigelio ir gimsta puiki oazė nenykstančiai, vis tvirtėjančiai tarpusavio Meilei, o su Ja ateina ir kitos dorybės, gimsta pilnatvės Jausmai. Taip pasodiname vieną medelį, tada dar antrą trečią, dešimtą, šimtąjį, keliašimtąjį medelį… Ir visi jie kiekvieną gaivų pavasarį atgyja, pražysta, visi jie kažkiek paauga, visi jie subrendę žydi, duoda vaisius, riešutus, uogas, valgomas-ragaujamas sėklas ir toks nuostabus jausmas – aš juos pasodinau: MES (!) juos pasodinome kartu, su savo mylimąja žmona… Ir tie medeliai mums šypsosi. Nors iš tikrųjų, gaila, neturi jie šypsenų, bet jie taip smarkiai šypsosi kai žvelgi į juos, jų prieūgius, žiedus, net gali tai pajausti! Jie mūsų. Vieni iš sėklos, kiti iš šakelės, treti įgyti – bet visi tikslingai mūsų pasodinti! O ir tada eini rasotą vėsų vasaros rytą basas švelnia pieva, paukščių čiulbesių fone, ūkauja paskutinė pelėda miške jau šildant giedrai ryto saulutėj skruostus, eini nuo medelio prie medelio, ir apžiūrinėji naujas šio pavasario šakeles, ūgliukus, eini žvilgsniu nuo žiedo prie žiedo, kvepiančio, dailaus kiekvieno iki mikrometrų – kokie jie visi gražūs! Tai mūsų sodinti, o čia juk dar neseniai buvo apleista pieva…

Ir koks esu laimingas, turėdamas tokį pasaulį, tokią žaidimų aikštelę, ir tokią nuostabią svajonių tikrovę! Kokie mes laimingi pradėję kurti šį begalinį progresinį amžiną džiaugsmą! Jausmas toks, kad tie sodinti medeliai mus myli! Juk jie buvo visai maži, o dabar jie vis auga! Su meile ir svajone pasodinti Jausmai prigyja! Įleidžia tvirtas šaknis. Irgi skleidžia lapelius ir tiesia jausmų šakeles aukštai į dangų! JIE nedūlėja, kaip visas amžinas gyvasis pasaulis, jie auga… Auga ir atauga, bręsta ir kinta, ir vėl auga, ir plinta po pasaulį – teigiami jausmai. Kai jais daliniesi, jų tik daugėja.

paveikslėlisO sodas amžinas. Jam reikia tik trupučio meilės-priežiūros, gal kiek korekcijos (kol nemokam tobulai sukurti, kad sodas pats save išlaikytų šimtmečius), žmogaus svajonės – sodo amžinumui reikia tik žmogaus, kad jame gyventų. Ir vienas medis, ar krūmas, dalijantis skanias uogas, per savo egzistavimą, augimo periodą, duoda neįsivaizduojamus kiekius, turbūt tonų tonas prinokusių uogų, jas galima valgyti, džiovinti, uogienes virti, dovanoti jų dar neturintiems draugams. Per medžio egzistavimą galima išdaiginti iš jo sėklų tikrąja žodžio prasme begalę daigelių, kurie bus irgi tokie vaisingi medeliai, galime padovanoti jų pradedantiems bendraminčius. Dovanoti, dalį gal parduoti, išmainyti… Juk jie nieko nekainuoja! Praktiškai tik truputį valios. Ir taip atsiranda daugybė krūmelių ir medžių didelių, galima padauginti, atnaujinti, ir sodas klesti, jis bus amžinas, nes gamta gyva ir amžina… Ir tas sodas, ir draugų sodai klestės po tokių mainų.

Sodindami tą spalvingą sodą, taip pat sėjame bei pasodiname įvairiausias arbatžoles, kvapnias vaistažoles, prieskonių žolytes, ir tiesiog gražias, dekoratyvias žolytes, žydinčias gėlytes – prie medelių, kad būtų linksmiau prieiti, ar į gėlynėlį prie namuko. Sodą taip po truputį papildo didžiulė sveika bio-įvairovė įvairiausių žolyčių, su jomis, ant jų – begalybė vabaliukų – jie randa sau skirtingo maisto, skirtingų terpių surasti sau sveiką porą. Taip randa visi spalvoti vabaliukai sau terpę ir prieglobstį šiame sklype, paukštukai randa vabaliukų ir nenukertamą medį, saugų krūmą, kur gali cypsėti jo palikuonys, ežiukas čia randa saugų sau mielą medžio puvėką, žaltys sausą kupstą, o žmogus randa sau šešėlingą medžio pavėsį, šulinyje gėlo gyvo vandens, ir kūdrą atsigaivinti sielą kvepiančiu oru prisotintu vandeniu, sklindančiomis ore pušų žiedadulkėmis įkvėpti, ir pasijausti – laimingu.

Jokie miestų ir priemiesčių prabangiausi namai, su saugiausiais distanciniais valdomais vartais nesuteiks tiek saugumo, kiek gimtas rojaus sodas, ir jokie prabangiausi automobiliai ir odiniai baldai su tobuliausia audio-video aparatūra nesuteiks tiek laimės ir džiaugsmo, kiek gali suteikti buvimas tokioje žaliuojančioje žmogaus sukurtoje, aukšta žydinčia gyvatvore įrėmintoje oazėje. Jokie superfilmai ir kompiuteriniai žaidimai, aukščiausia rezoliucija neatstos to tikro gyvenimo žaidimo. Nes gyvename savo kuriamoj žaidimo aikštelėje. Nes TAI yra Tikra – čia begalinė vaizdo rezoliucija, čia tikras, nepadirbtas įgarsinimas, čia įspūdingai tikroviški pojūčiai, juslės ir jausmai, čia – begalinės žaidimo galimybės. Čia nėra taisyklių. Čia gyvenimas, ir mes galim daryti, kurti, ką tiktai norim.

O kas gali būti geriau ateinančiam į pasaulį vaikui užaugti, tiek iki gimimo, tik užgimus augti tokioje gyvybingoje erdvėje? Kas gali būti sveikiau ir tobuliau? Kad ir kur jis pabėgtų į sudėtingus pasaulio kraštus, kad ir miesto, didmiesčio, verslo, pramogų ir turtų patirti, pažinti, juos išgyventi, jis ramiai širdyje žinos, kad gali visada besąlygiškai grįžti į tą tėvų kuriamą (ar sukurtą ir jam paliktą) rojų.

Nusiskinti saldžią trešnę ar braškę, arba sultingą šviežią raudonskruostį obuolį nuo medžio – suaugęs vaikas visada žinos, kad čia yra jo laukianti, maisto ir gyvybingų kvapų kupina gamta, su pavasarį pražystančiai sodais ir uogynais, visą vasarą ir rudenį dosniai ir sveikai maitinančiais, gaivinančiais bei gydančiais.

Čia visada yra jaukūs ir šilti gaivūs namai, mylintys, visada laukiantys tėvai, kuriantys ne tik dūlėjančius, tręštančius laikinus daiktus, bet ir gyvybę nešančius sodus, išpuoselėtus gamtinius derlingus daržus. Čia nereikės jam pinigų, nes visas maistas užauga. Čia jis iš tiesų galės pailsėti. Visada vaikas galės čia sugrįžti, jam niekur kitur pasaulyje nebus geriau, negu gimtajame gamtos glėbyje. Čia jis užgimė, ir visas vietos pasaulis nuo kūdikystės jį čia pažinos. Vaikas žinos tų gamtos vaisių skonį ir to skonio niekas iš atminties neištrins.

Tuo tarpu, kol miestų bruzdesyje vyksta vis tas pats įsuktas tempu gyvenimas, kol žmonės gamina-perka-parduoda vėl ir vėl, gyvenimas gamtoje vyksta kitaip. Karkliukai bręsta biokurui sklypo šone, o kūdrikė pasirengusi atgaivinti mūsų kūną. Pirtelė įkaitintu moliu spinduliuoja palaimingą, vertingą spinduliuotę kūnui ir gyvenimas toliau bręsta – jis vyksta, teka, bet nei pirmyn, nei atgal. Jis tiesiog vyksta, tiesiog yra, bet jame jau nėra laiko, nes visas laikas paprasčiausiai netenka prasmės. Jei nori, vadinasi – jau yra. Jei labai nori, tai besąlygiškai, dėsningai atsiranda. Jei nori taip gyventi, kliūčių nėra, matai tik galimybes! Kaip ir viskas visada gyvenime – troškimus lydi troškimai, svajones lydi išsipildymai, o laimę ir tarpusavio meilę – pilnatvė, kuri visai jau čia pat. Ji auga žemėje, kurią puoselėjate kartu. Ne tik dvasiškai, bet ir realioje, gyvoje, žaliuojančioje gyvenimo matricoje – kuriamoje gamtoje. Vienas kartu pasodintas medelis gali suteikti laimės, du medeliai – dar daugiau jos, o visas susvajotas sodas ir visa oazė – gali palikti amžiną neapibrėžtai plačią įtaką pasaulio gėriui ir jo laimei, ramybei – viskam, apie ką svajojam.

Vieni apie tai tik svajoja, o kiti tuo metu daro kažką, vieni ieškosi žemės, kiti jau sodina sodus, kiti jau gyvena. Ką galime prarasti taip gyvendami? Nieko, na nebent miesto patogumus, o gauti – visą tokią aprašytą patirtį, savaip perkurti ją, patirti gal dar ir stipresnę negu šioje vizijoje, arba tokią, kokios norėsime. Ir visi norintys gali gyventi tokį panašų gyvenimą perkurdami savo pasakas savaip.

Kas būtų, jei tokių Oazių būtų daug? O jei tai masiškai paplistų po visą pasaulį?

Almantis Pasaulis

Patiko (1)

Rodyk draugams

1 komentaras | “Kas būtų, jei gyventume gamtoje?”

  1.   Ricardas rašo:

    gera kai randi savo kelia

Rašyk komentarą